Nesekasi

Krenta blakstienos,dreba rankos,svyruoja pasaulis.Ir vėl viena,bet kodėl kvėpuoti darosi vis sunkiau? Žavėdamasi Remarku bandau pasinerti į pasaulio grožį,atitrūkti nuo realybės ir neįsileisti kitų vidun.Švelnūs elektronikos šiurpuliukai,naktinėjimai,trum pas metas prieš miegą,paliekamas svajonėms. Svajok,sako jie,svajok drąsiai ir nebijodama,svajonės yra tam,kad pildytųsi! Tą ir darau. Raizgau aplink žmones,daiktus,situacijas šimtus plonyčių svajonių gijų,trapių ir pažeidžiamų,o joms nutrūkus mane ištinka mažyčiai širdies smūgiai.Tais pačiais jautriais pirštų galiukais liečiau tavo smulkučius duriančius šerelius,taršiau plaukus ir grūmiausi su tavim. Ir blogiausia,kad tie ilgi vingiuoti mano namų keliukai,vieninteliai,kurie visada man likdavo,dabar primena tave.Taigi praradau  ir laisvės horizontus,išvažinėtus nudilusiom dviračio padangom,ir idiliškus vakarus su išminties dūmais danguj.Dar neribojamą greitį,lekiant blogai asfaltuotais Tarandės keliais.ir.....save?kur senoji Justė?man atrodo,kad tu nusinešei tą paskutiniąją naivią jaunystės dalelę ir palikai mane su per anksti atiradusia raukšlele kaktoje ir visai ne pavasarinės alergijos ašara. Bet...aplink ką man dabar raizgyti savo trapius svajonių siūlelius?