pertrauka.lt: Dienoraštis -> Mėnulė

Aš nesuprantu. Tikrai tikrai – nuoširdžiai prisipažįstu, kad nesuprantu. Kodėl mes bėgame? Nuo visko, kas mus stengiasi parblokšti ir sulyginti su žeme. Kodėl nuleidžiame rankas ir pasiduodame, kodėl tampame stručiais – didžiausiais paukščiais iš visų, tačiau kartu ir tokiais bailiais, kokių reta?
Na taip, galbūt šiuo metu šneku taip dėl savo esamos padėties, tačiau nemanau, kad tai yra blogai. Šneku, nes reikia, šneku, nes tyla sunki, šneku, nes ... Nes pati bėgu. Ir vis dar nesuprantu, ar jau laikas sustoti, atsigręžti, įsikabinti visoms problemoms į atlapus ir jas išspręsti, ar vis dar bėgti tikintis, kad problemoms nusibos mane vytis.
Nesu ta, kuri aklai pasikliauja. Mėgstu visur įmerkti savo uodegą, viską išbandyti savo kailiu. O po to dažniausiai nusisvilinu nagus. Prisiverdu košės tiek, kad nebesugebu jos išsrėbti. O su savo apsukriu protu, dar sugebėdavau nepastebimai krauti košės perteklių po stalu. Tačiau bėda tame, kad dabar reikia arba antro stalo, arba tikrai didžiulio pilvo, kad likusi košė tilptų. Įsivaizduojate?
Štai kokią „naudą“ davė bėgimas. O košės, iš tiesų, liko panašiai – nesvarbu, kiek jos sukišau po stalu. Anksčiau ar vėliau kažkur teks dėti ir ją.
Išeičių yra – reikia arba nustot visur merkt savo uodegą ir srėbt tai, kas jau privirta, arba reikia įsiveist kokio nors pobūdžio fermą, kuri su malonumu suvartotų mano košės perteklių, o ypač tą, esantį po stalu. Dar galima gyvent taip kaip yra, tikintis, kad kažkas išsrėbs už tave. Na, yra ir ketvirtasis variantas – pirkti sandėlį, ir krauti viską ten. Sunkiausia apsispręsti, kas yra mažiausia našta. Kardinalus gyvenimo perversmas, ferma, būsena „po manęs kad ir tvanas“ ar papildomos išlaidos sandėliui.
Trečiąjį variantą drįsčiau atmesti. Šis atkrenta iškart, ir ne vien dėl to, kad mėgstu gailėti žmonių, bet ir dėl mano vertybių, principų, gyvenimo būdo ir apskritai, jis tiesiog visiškai kertasi su mano pasauliu, todėl, drįsčiau teigti, netgi nebūtų veiksmingas. Norint vadovautis trečiu planu reikia būti gana reikšminga asmenybe – nebūtinai turtingu politiku, tinka ir šiaip paprastas žmogus, svarbu, kad paskui to žmogaus uodegą vilktųsi didelys būrys pasekėjų, kurie būtų ne tik kad akli, bet ir neturėtų visiškai jokių pojūčių. Juk kiekvienas kažką jaučiantis suvoktų, kad srebia svetimą košę.
Apie ketvirtąjį variantą neturiu aiškios nuomonės. Išties jis manęs nežavi, nes jis nesuvartoja košės pertekliaus, o tik jį perkelia iš vienos vietos į kitą – duoda praėjimą, ištuština tavo indus, tačiau tu vistiek žinai, kad jis yra.
Rinkdamasi tarp pirmojo ir antrojo dvejoju. Nemėgstu pokyčių savo gyvenime. Labai nemėgstu. Tačiau ir pirmasis, ir antrasis daug ką keistų. Lygiosios šiuo atžvilgiu. Tačiau galima padėlioti pliusiukus ir minusiukus, galbūt tai padėtų?
Antrasis. Ferma. Ferma individų, alkanų, ar tiesiog su milžiniškais pilvais (o, čia dar yra ir pasirinkimas), kurie su malonumu lystų į mano kupinus puodus ir švariai juos ištuštintų. Na, aš nesupykčiau už tokį poelgį. Tačiau jausčiausi skolinga, nepriklausomai nuo to, kad jie ten lindo savo noru.
Pirmasis turbūt priimtiniausias, tačiau tam reiktų gero spyrio į subinę. Taip, ir dėl to, kad pokyčiai įrašyti trečiu numeriu į mano nekenčiamiausių dalykų sąrašą (pirmuoju pažymėtas rėkimas, antruoju – pyktis), bet ne tik. Norint keisti, turi tiksliai žinoti ką ir kaip. O aš dar nežinau, mat apsispręsti nėra lengva. Kiekvieną tavo veiksmą lydi atoveiksmis. Taip, tu gyveni, nepasakoji tiesos, ją žinai tik tu ir tai yra saugu, nes jeigu paslaptį žino daugiau nei vienas žmogus – tai jau nebe paslaptis. Tačiau tu kiekvieną dieną gyveni su ta paslaptimi, ji yra viduje, ir tu norėtum ją pasakyti. Tačiau kas bus po to? Keisis kitų požiūris į tave, keisis situacija, keisis viskas. Galbūt netgi pasikeis visi žmonės aplink tave – tie, kurie buvo artimi, nutols, ir tu liksi vienas. Vienas su dar didesne krūva košės.
Baimė. Štai kodėl vis dar neapsisprendžiu ką daryti. O košė toliau sėkmingai kaupiasi. Reikia spyrio į subinę, labai reikia. Reikia prisiversti pradėti – po to visuomet viskas išeina savaime. Pradedi, paleidi srovę, o ji jau bėga toliau, ten, kur jai reikia.
Aš jaučiu, kad esu arti supratimo, kodėl bėgu. Kodėl bėgam. Kodėl esam panašūs į stručius, o ne į save. Ir žinau, kad tą akimirką, kai suprasiu, mano pastalė bus švari, puodai stovės spintelėje, indai bus išplauti o aš sėdėsiu hamake ir gurkšnosiu kavą. Su cinamonu. Ir imbieriniais sausainiais.
Galbūt tiesiog reikia laiko.Viskas susidėlioti į vietas. Ir galbūt tereikia nuolatos bandyti, nesvarbu, kiek kartų neišeina, nesvarbu, kiek kartų susimauni, galbūt tiesiog reikia nepaliaujamai bandyti iš naujo ir iš naujo ir vieną dieną pavyks. Ir vieną dieną visi namai kvepės kava. Cinamonu. Imbieru. Švara ir ramybe.
Supratimu.

Rašyti komentarą