Trys daiktai kuriuos pasiimtum pas mylimą? :)

"Где ты, где ты, где ты, белая карета?
В стенах туалета человек кричит..."

nedidelis tiltas per Strėvą
ir minkštas šventorius už nugaros,
taip sušąlama kartą per žiemą,
o žiemos kartojasi...
Tu pradėsi kalbėt
ir nuo kranto atsistumia ledlaužis,
aš matau kaip netilps, kaip šventorių kliudys,
o tada nikotino ir daug, ir dar

įspūdingo gyvenimo gabalas
už korėtos bendrabučio sienos,
už betoninės Tėvo ramybės
skleidžiasi gėlės su užtaisu,
gėlės vėlyvo vasario spalvom, kaip

saldu, kad žiema, kai žiema-
-savo pėdas matai, savo Starką matai
ir girdi kaip per nugarą voverės bėga...
klausaisi kaip taikinį Palevo akys sušildo,
ir visa, kas buvo per jėgą, -
-išklauso raudona ovalo dėmė-
-suledėjusiu žiedu į kotą- ir štilis-

-abipus garuojančio greitkelio
dega erdvė neribota-
kvatojančios Strėvos rapsodija, -

-glostyk mane, Palestina,
vitražais tave apkabinsiu

Vytciokas

Kraujas ir laisvė mistinė teisė manai kiekvienas turi trokštamą tikslą matai atrodo pagavai ji sudūžta kaip stiklas ir žvengia tau tiesiai į veidą pakliuvus į tinklą kurį tau paspendžia jis tas kuris sugalvojo spalvas sugalvojo mintis jis tas bybys tas kuris nebijojo ant purvino smėlio užrašyti žodžius iš sugalvotų raidžių ir nesuabejojo ir nesuabejojo padovanojo tamsias gatves tokiems kaip mes blausiuose languose tiktai atspindį laimės ir kad būtų lengviau valdyti tokius kaip mes į širdis įdėjo bombą pavadino ją baime, tas kuris budriomis akimis viską seka, pats likdamas nematomas. imk arba duok, toks yra jam paklūsta visi, jo didenybė miestas kuriame tu gyveni...

el Sindikato :)

man asmeniškai gera poetri yra tada kada jaučiasi autoriaus savitumas, kada jo pasirinktos temos yra artimos, naujos, kada rašymo profesionalumas, apsiskaitymo/gyvenimo patirties/kultūros/charizmos lygis verčia mėgautis kiekvienu autoriaus žodžiu :) tik tiek :) ir kaip kažkada diskutavom su stankum - poetri visa turi gerai tikti prie arbatos, ar bent jau šlekelio brendžio :)

nu jei mirti tai mirti gražiai

Gerai, kad niekas neprakeikė
To balto paukščio mano gluosny,
Vanduo vaizdus ir veidus keitė,
O vėjai pievų galvas glostė

Gražiai sakais kvepėjo girios
Užgimę šerdimis į aukštį
Ir žvelgia tavo akys gilios
Į giedantį laimingą paukštį

Pavargus vasara rymojo
Greta manęs, ant ilgo liepto,
Ir tryško diemedžiai iš molio,
Kad baltas paukštis neišlėktų

S.M.

http://www.youtube.com/watch?v=BgkRbbhHdeA&feature=related

Kuodaugiau perskaitai, pamatai, paragauji, tuo mažiau lieka vietos mėgavimuisi skaitant naują tekstą :)

Kiemsargis uždegęs sniegą
Supamoj kėdėj užmiega
Ir nemato kaip iš jūros tyliai išbrenda lietus

Paukščiai parskrenda į miestą
Išsigąsta susigėsta
Ir tylėdami apžiūri savo purvinus batus

Miestas purvinas ir senas
Gipsas marmuras fontanai
Nežinau kodėl taip esam nežinau už ką geriu

Taip prasigeria jaunystė
Rožė ima ir pražysta
Ir netrukus paaiškėja kad tėvynės neturiu

Kas užpildys šitą spragą
Paryčiais kol miestas dega
Kas be nuodėmės atėjo nukapokit jam rankas

Senos knygos greit suiro
Iš dangaus monetos byra
Pranašystė išsipildė pasišildykim rankas