Anksčiau taip pat mačiau, tačiau kažkaip
neįsidėmėdavau, o šitą rudenį tikrai, tikrai
mačiau,
kaip žmonės kasasi į žemę, nužerdami
nugeltusius lapus. Paskui atsigula į tokią keistą
dėžę. Neužsikloja. Kiti ateina dar, padėdami
įlįsti. Kunigas su kryžium ir stula, ir giesmės,
lapai, kaukšt kaukšt (gal ausyse) plaktukas.
Ir – vėl užsižeria tais lapais, pasidėdami –
pauostymui gėlių.

1995.IX
S.G.

stengiuosi visiškai panaikinti nykstantį savo aš
kai matau, sakau, kad yra matoma, skaitau, yra skaitoma, verkiu, yra verkiama
myliu, mylima, ir tik kai nekenčiu, sakau, kad aš nekenčiu
kad galėčiau greičiau panaikinti, jį visai likviduoti

tapti dalim viso to kas yra
buvo ir bus, kas mano kūno virpėjime
tampa visa tuo, šiaip sau, iš nieko
ir jei nustočiau virpėti, nieko neliktų

nes neliktų manęs paties, viso to centro
kurio dalim tu ir aš (dar esu) pasiliekam
laukdami savo paties teismo, atsakomybės už viską
kas yra mumyse kaip supratimas ir atspindys, absoliuti visatos vienybė

Vytautas vardu Petras

POKALBIS SU MIRUSIAIS VAIKAIS

Vitraže angelas rėkia stiklinės moteries.
Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys,
ne dabarčiai ilgesys.
Įšalęs džiaugsmas, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta,
kastruotas džiaugsmas, angele,
išdilusi kalba.

Ne dabarčiai, angele, angelams stiklinės moterys;
ne dabarčiai, angele, angelams ilgesys;
ne dabarčiai, angele, angelams betikslis pasiruošimas,
ne dabarčiai, angele, angelams konsekruotai savižudybei.

Nevaisingas laikas angele
supainiotas dangus
Jonukas išėjo vakar
pasitikti motinos
intuityviai atpažintos
protėvių dausose

Lietaus prašnekinta žolė dar glosto
panašų į vaikystės valandą
raudoną sviedinuką

Teresė atsigulusi kapuos
išaugo jau į didelę mergaitę
Siauruos mergaitės drabužėliuose
tik tėvo rankų paliestos
per daug krūtinės


Vitražo angelas pas ją rytais
išklausęs numatytų
iš kalno pasmerktų maldų
atbėga su agrastų
obuolių ar kriaušių pintine
Tėvelis greitai tau atsiųs
platesnį drabužėlį
tik sudėvėk agrastus Teresėle
tik sudėvėki obuolių ir kriaušių pintines.

Už žemę, angele, išaižytos stiklinės moterys dalina kūnus
šviesiaplaukių, tamsiaodžių dukterų;
už žemę, angele, visi dievai plonai pavydūs ir pikti,
už žemę, angele, suprastintas dangus
ir iškastruotas džiaugsmas,
už žemę, angele,
ir Teresėlės pintinėlėje pražydęs
šiurkštus agrastų krūmas;

už žemę, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta.

A.M.

Ar esate parašę kūrinį apie Tėvynę?
 
Taip, ne vieną
Vieną
Ne, bet brandinu idėją
Ne, nesu patriotas


Ghm, atsibuskim ir nepainiokim meno su ideologija

Graižtvingam šuliny
kur upėms ūkanėdavo
srautai
gelmėti
vakarėjo
rytėjo ugnis
žiburėjo mėnesiena
rūtėjo
lieptėjo
debesėjo
žaibėjo
spindulėjo
amalėjo
žolėjo
devynžolėjo
svajonėjo
rievėjo ten vanduo
sidabrėjo
žiogėjo man akys
žalesy
papartėjo
tekėjo
vieškelėjo
žvaigždėjo
mėnulėjo
prieblandėjo
žebenkštėjo ten takai
slenkstėjo vakaras
rytėjo, vakarėjo

A. Kalanavičius

ATRODĖ, MES NEBESIKAUNAME...

Velnias, nusibodo

La tranquillite est a la mort

Man vienodai

fac [fak] lotyniškai reiškia 'daryk'