Panda iš didžiosios P 
Klausyk dabar mano savaitė kuruoti ir nelysk kur tau nereikia. Ar aišku?

perkėlimas


kaip šiandien jaučiatės
kaip su galva

gerai kad gerai
blogai kad blogai
sako daktaras

ir paskui
blogai kad gerai
gerai kad blogai
į abi puses įstrižai
sako daktaras
mano pastumtas
iš e dviejų
į e keturis

daktare kur jūs skubat

jis slysta toliau
ir visai nepaiso
juodųjų figūrų eilės

e7
jis nukris!

ir aš užsidengiu burną

kad ją kur tokią bobą

ta boba kalė kalaitė su vardu su materialia forma
ta boba orumas lojimas boba su dantim užpakaly
tokią bobą su visom intymiomis vietomis su visom gene-talijom
tokią bobą mylėt palaikyt neišmesti tiesiog neįmanoma
tokia boba rakštis mano lovoje mano santykiuose  su Dievu
tokia boba inkštimas čepsėjimas tarsi vaikystėje valgant suragėjusią duoną
su tokia boba pats suragėju sustangrėju kaip paauglystėje
tokią bobą matau išjungtam ekrane užsimerkęs regiu tokią bobą
ausų būgnely sprogimas ta boba kurčia
kai ją išvarau ta boba tik Man tik Man
debilui skirta su ta boba esu neišskiriamas
kad ir kur klajočiau kur plaukčiau
ta boba visada šalia atsiminimuos memuaruose
ta bobą mano eilėraščiuose
šiam kūriny ta boba yra
ta boba sukrėtimas visas gyvenimas
boba ta tiesiog neatšliejama forma kad ją kur

ta boba tai aš

niekaip neišsimiegosiu šiąnakt

veidas veidas veidas


veidas yra fonas – miesto ritualinių kaukių porėmis – veidas yra
veidas kiek jis plečiasi man patinka kai plečiasi lyg plėstųsi saulė
veidas nieko nesako kalba tik burnos Munchas – veidas tik šauksmo
siluetas – šauksmui jis nereikalingas nebent tik kaip aidas
veidas miršta paskutinis (užmiršiu nagus ir plaukus) – jis anga į
rudenį kai apykaklės rėmuose nešiojamas gatvių
veidus per daug gerai matė Cezanne'as – drobėj palikdavęs baltą
dėmės poligoną –
veidas yra nervai raumenys akys trūkčiojimai – vaizdų gūžta su
pempėmis užpiltos vandeniu
veidas labiau nusikaltimo įrodymas nei advokatas – veidas –
išmaldos vėliavnešys
mūšio laukui veidai reikalingi kad atpažintų kūnus
kad atpažintum baimę vidury miško toli nuo gyvenviečių – kurių
veidai nesiskiria nuo gyvačių –
suakmenėję veidai – kurie skyla į nesuskaičiuojamų antakių
skeveldras
nori apsidurninti – klausk savęs: „koks mano veidas?“ ir bėk prie
televizoriaus
man patinka veidai kai jie angliakasių – kai jie išėję į šachtas – kai
grįžta iš šachtų
ant veidų parnešdami savo moterims kalnus – palieka juos ant
krūtų ir lūpų - - - - - - - - -


veidas yra šachta kuri užgriūna – arba lieka tuščia ertmė – gatvių
drėgmei šikšnosparnių tamsai
veidai prakalba kai sprogsta susikaupusios metano dujos …


Norvilas, Gytis.

Sveika(s). Atsiprašau, kad ilgai neatsakiau, bet klausimo nepamiršau:)
Suprantu Tavo klausimą, iš dalies Tau pritariu. Bet noriu kiek ir paprieštaraut. Atkreipiu dėmesį, kad tai buvo spausdinta eksperimentų skyrelyje. Ir kaip eksperimentas, tai turi tam tikrų pliusų. Yra netikėtumas, kažkiek sąmojo, literatūrinio žaidimo, gal net ironijos. Be to, vertintojams niekas nenurodė, kaip vertinti, tai buvo jų pasirinkimas, jie reiškė savo nuomonę.
Taigi negaliu jiems visiems prieštarauti.
Aš pati to nevertinau, nes eksperimentai ne mano sritis. Jei būčiau privalėjusi, būčiau davusi mažiau už vidurkį, bet tai būtų tik mano asmeninė nuomonė:)
Ar pakankamai atsakiau? :)

Labas. Visos kūrybos esmė - suteikti žodžiams jėgą. Tai sunku paaiškinti ir vis tiek tik kartočiausi, todėl pateiksiu elementarų pavyzdį,  haiku. Vienas sakinys, o, regis, gali užuosti žydėjimą, kuris suko prieš penkis šimtus metų rašiusį poetą ir pan. Kartais ištisa poema neprakalbina skaitytojo. Mane, asmeniškai, eksperimentas akmenys prajuokino, nes buvau mačius ne vieną panašią idėją, ir tai nebuvo pernelyg orginalu. Bet pats pirmapradis jos autorius vertas pagyrimo. Perskaitęs išties pajunti rankose sunkumą... O mes juk visi to ir siekiam - suteikti, nors vieninteliam žodžiui iš visos kūrybos, šiek tiek gyvybės ir tikrumo, tiesa?
Aš pati rašau prozą, todėl man nesvarbu, kokiais balais vertinama poezija. Net jai rašyčiau poeziją, taip pat būtų nesvarbu. Publikuoti verta tik dėl kritikos. Kai publikuoji dėl balų - parduodi savo kūrinį, o tai toli gražu nebe kūryba.

sveika. tiesą sakant, man irgi nepatinka šaipymasis iš įvestos vertinimo sistemos ir apskritai autorių rodoma nepagarba vieni kitiems, taip kad... aš asmeniškai nelaikau vieno žodžio ar skyrybos ženklo kūriniu.
kita vertus, čia bet koks vertinimas yra labiau subjektyvus, taip kad negali, žmogus, per daug pykti.
Žodžiu, tobulėk ir nekreipk dėmesio į tai, kas nervina ;))

Žinok, jei nesupranti, tai aš tau tikrai nepaaiškinsiu. (: Idėja svarbiau už teksto ilgį. Originalumas svarbiau. Galbūt tai tik laikinas žavesys, įspūdis, bet tas dalykas tikrai buvo vertas tų keturių-penkių balų. Nes aš taip nebūčiau sugalvojus. Nes niekas, tikriausiai, taip nebūtų sugalvojęs. Arba būtų sugalvojęs, bet nepanaudojęs. Dėl to tai ir vertinga. Ar sąlyginai vertinga.
O šiaip jei tik balai svarbu, tai tuomet rašyt apskritai neverta. Nes čia ne matematika, čia niekas nežino tikrojo atsakymo.

Aloha.
Priklausinėjai dabar, tai ir gauni tuziną tokių pačių atsakymų. Nežinau ar manęs to klausti buvo tinkamas žingsnis. Nežinau kokia to kūrinio meninė vertė, bet jei atvirai man visiškai nusispjauti. Ir čia gali visi rašyti, kad buvo mintis, kad buvo tokia susiklosčiusi situacija, kad yra idėja ir t.t. ir pan.
Aš asmeniškai viską matau paprasčiau. Pertrauka – tai bendruomenė ir kiekvienoje bendruomenėje yra tam tikri sluoksniai narių. Vieni ryškesni, kiti blankesni, vieni aktyvesni kiti nelabai ir t.t. Vienas sluoksnis toje bendruomenėje užima aukštesnę vietą nei kitas. Taip jau yra, nieko čia nepadarysi, tai natūralu. Ir savaime suprantama savas palaikys savus.
Vieni davė tam kūriniui aukštą balą, nes tikrai patiko idėja.
Kiti davė laikydamiesi tos „savas“ filosofijos.
Na ,o kiti, tiesiai šviesiai, šiknalaižiauja :). Kaip ten kažkas parašė, kad nesąmonė, o po kurio laiko, kai pasireiškė kiti „kietesni“ nariai, opa ir staiga pakeitė nuomonę. Mat jis daug galvojo ir persigalvojo. Ką žinau, galbūt žmogus tikrai persigalvojo, bet kažkaip juokinga man, kad jis ar ten ji sėdėjo ir smarkiai galvojo apie kūrinį, kurį sudaro vos vienas žodis. Tokių kūrinių esmė, mano manymu, yra ekspromtiškumas. Na, bet kas ten žino.
Ir realiai, patariu nekreipti dėmesio į duodamą balą, tuo labiau į balą, kurį gavo kiti. Nes jie beverčiai. Kreipk dėmesį į kritiką, skaičius išmesk iš galvos.

Labas.Žodžių gausa neprivalo duoti siektą rezultatą.Konkrečiai tas atvejis yra toks, kai buvo parašyta kažkas originaliai.Iš tikrųjų, tai ir lieka tik momentiniam žavesiui ir tas dalykėlis, pavadinkim jį "vienžodis" neprasiskverbs pro tikrą meno sieną, nes menas yra amžinas, o tas vienžodis tik šiaip.Perskaitai, pamąstai, aha, originaliai išmąstyta ir tiek.Žinau, kad antrą ir trečią kart žmonės negrįš paskaityti vieno žodžio.

menas XXI.a išeina iš paprastojo "teksto" rėmo, įgauna daug sudetingesnį, pilnesni, jautresnį ir abstrktesnį pavidalą. Čia ne vien apie "labai sunkų eilėraštį" bet išvis apie panašias ir nepanašias vingrybes

Sveika, matau, kad tau jau atsakė , pritariu Kati ir Arnui...
Galėčiau nebent papildyti atsakymą į antrą tavo klausimo dalį apie sugaištą laiką...Žinai, tai tkrai paradoksalus dalykas ir joks argumentas, kai , pvz., mokykloje mokinukė apsiverkia, kad neva prasėdėjo prie rašinio visą sekmadienį ir gavo kokius šešis, o kitas tinginys ( neva) sugaišo kelias valandas - ir dešimt...Galima prasėdėti ir visą gyvenimą ir nieko gero nesukurti- jei esi negabus, neapdovanotas, nepagaunantis kampo, tuo metu dūsaujantis visai apie kitus dalykus, dažnai einantis prie šaldytuvo ir t.t.
o mene apskritai reikia ugnies:)Kad kūrinys nedvelktų...prakaitu:)

labas : ) visų pirma, tai įdėtas darbas tikrai neturi atspindėt rezultato, ypač mene, nes yra toks dalykas kaip talentas, o už darbą jis viskuo pranašesnis.:))) bet čia tik šiaip. svarbiausia, manau, yra tai, kad arba balsavusieji ir kūrinio pavadinime ir pačiame žodyje kažką įžvelgė, arba pajuokavo. kaip bebūtų, nemanau, kad tu dėl to turėtum nervintis, nes juk koks skirtumas?... man tikrai neskauda, kad tas kūrinys turi penketus

Tai tu jį pakalbink, kad liktų ir pati neliūdėk :)
Supranti, kiekvienas iš mūsų turim nuomonę, kurią galim laisvai išreikšti ir visai skirtingai interpretuoti pateikiamą kūrinį. Niekada nebus taip, kad visiems įtikum :)

Sveika, svetainėje vieną kartą metuose būna Savivaldos diena. Tą dieną administratorių vietą užima autoriai. Taip "Labai sunkus eilėraštis" ir gavo labai gerus įvertinimus :) Kita vertus, pati minties eiga yra įdomi. Ir gali būti daug įdomesnė nei šablonų apie saulę-pasaulį, kruvinus sparnus, ašarotas akis ir t.t.

Sveikutė,
Neimk taip giliai į širdutę to, ką daro kiti. Esi jauna, gabi ir ateity dar geriau pasirodysi už juos. Juk pradėjai rašyti anksti 13 metų (jei čia tiesa) ir neabejoju, kad turi originalių idėjų.
Dėl to kūrinio su akmenimis. Balai gauti už pačią idėją, buvo labai panašiai "Eilėraštis apie nieką" ar kažkas panašaus ir buvo tik pavadinimas, jokio teksto, bet už idėją buvo gauti aukšti balai.
Kartais vertinamas ne tiek tavo žodžių kiekis, bet idėja. Man irgi galbūt yra apmaudu, kai tiek rašau ir gaunu žemus balus, bet juk tobulėjam.
Klausykis kitų patarimų ir nebegrauš širdutės dėl žemų balų. :)

pamenat    buvo laikai
kai plaukai augo greičiau        kai vežė žolė vešėjo    metalinėse paklodėse gėlės
      kai iki laisvės užtekdavo tik romėniško penketo        <... > ... ir dar ko nors nes        nebuvo 90-tųjų ir kito mėšlo        bet tai tik tarp kitko        nebuvo manęs  ir Šito mėšlo

laikas pabusti
vel gimsta
savizudziai

siūsim darkarta.

priminimas:

"juodas švarks - jo viduje mano kūnas
visas nogumas ant mėlyno kilimo
iš jo išaugusios žibutė gūžiasi į šilumą -
atmuša nora keltis keisti adresa
- į adresą žinoma visiems registrams
danty rikiuojsi atsikąsti oro po atsisveikinimo bučinio
visos kūno dalys skyrium - paskelbusios nepriklausomybę
suplėšytas žemėlapis veda į užribį

<...>"

Panda iš didžiosios P 

Labai labai ačiū už suteiktą  galimybę balsuoti.

Kokia maža panda ir koks didelis laiptelis.