puikiai parašyta, sklandžiai, įtaigiai, su dideliu paslėptu klodu, galinčiu būti geru užtaisu tolesniai siužeto plėtotei, dėl vaiko amžiaus kažkaip neužkliuvo, nes dviejų metų esybė prie savaitę man tiek pripasakojo apie gyvenimą, kad nebesistebiu, šveplavo, bet kalbėjo oj kalbėjo, o be to juk mamos moka ir šifruoti tuos lopšelinukų burblenimus. viena kates auginanti ponia kartais pasakoja, kaip katė jai sakė tą ir tą...

Man taip pat liko neaiškumų skaitant. Ir ne tai, kad dviprasmybių. Tiesiog, nemotyvuoti pasirodė kai kurie posūkiai - Uta pakomentavo plačiau.

Ir dėl vaiko kalbos sklandumo taip pat pergalvok - daugelis tokio amžiaus dar apskritai nekalba :)

Stebina 2,5 metų vaiko kalba, per daug jau protinga atrodo: "Vėliau būsi dar labiau pavargusi". Nežinau, gal klystu.

Novelė atrodo it besiniaukiantis dangus - lėtai, tykiai, beveik nepastebimai.  Atrodo nieko nevyksta, viskas kasdieniška, rutiniška, tačiau smulkios detalės išduoda apie nedarną, nepasitenkinimą, tačiau priešpaskutinė pastraipa tartum iškrenta - per daug atvira, tavo vietoje atsisakyčiau tiesioginių pasakymų apie nepasitenkinimą vyru ir norą bėgti iš namų. Palikčiau tik nesivaldymo ir prisiminimo momentą.
Galiausiai, toje pastraipoje veikėja supranta negalinti pabėgti, tačiau staigiai persigalvoja? Kodėl? Dialogo tik dvi eilutės ir jos nepaaiškina staigaus protrūkio.
hmm.

O galėjai išrutuliot. Gal patingėta? Bet dialogai meiliai plaukia. Žiūrėsim ką turėsim (kitoje dalyje?)