Bum. Ir vėl aš. Nusprendžiau, kad anas rašinys – dar ne viskas, ką galiu pasakyti apie mokyklą. O ir šiaip, tatai bus trilogija. Pirmojoje dalyje – Aš ir mokyklinė kasdienybė. Šįkart - antrame dublyje – Aš ir kiti mokiniai bei mokytojai.
 
    Mokykla – toji vieta, kurioje tave, dar šešiametį pyplį, įmeta į nuotekų vamzdį ir stebi, ar išsikabarosi viršun, žemyn stumdamas kitus: tik turint atramą kojoms galima kilti. Pirmasis unitazas, kurio vandeniu tave užlieja, - klasė.
    Apsižvalgykim. Pilka pelė, kuri, rodos, neturi liežuvio. Moksliukė, nuolat besikapstanti pedagogų išangėse ir liežuviu prausianti padus. Trejetas kompiuteryje supuvusių berniokų. Išgamos frikai: tuščiagalviai homofobai su raumenimis smegenų vietoje. Flegmatikė, nesusivokianti aplinkoje. Pora veidmainių, kurių moto: “Aš geras, kai man ko nors reikia”. Žmogus, kuris nesugeba nutilt net tada, kai jo pašnekovas (o gal tik klausytojas?) pradeda žiaugčiot. Tasai, kuris mokykloje lankosi tik tuomet, kai patogu jam. Oratorė, kai negirdi tie, apie kuriuos kalbama. Vairuotojas. Menininkė. Mafija: organizacijos ‘Mušk friką, gausi litą’ įkūrėjai ir unikalaus gebėjimo subtiliai tyčiotis iš žmonių savininkai.
    Ir Aš – egomaniakė nihilistė, mizantropiškai vengianti kontakto su klasės mėšlyno kirminais. Septyniasdešimt procentų. Tiek mano klasėje asabų, nuo kurių vemiu it nėščioji kiekvieną rytą. Vienintelis skirtumas - proceso rezultatas: manasis kiek skaniau kvepia ir vaizdas ne toks gluminantis – mintys.
    Atmatų duobėje rausiasi galybė žiurkių, netoleracijos lava kasdien užliejančių mano trapią asmenybę (O taip, aš jau asmenybė. Žiaugt.). Aš, savo ruoštu, maitinu juos sarkazmo ir ironijos koše – pratinu prie sveiko gyvenimo būdo.
    Tarp mokinių tegalioja vienintelė taisyklė: tu arba tave.

    Viskas būtų kur kas paprasčiau, jei ne sargai, apmokyti labiau nei “Aro” vyrai.
    Jie batais, aplipusiais konservatoriškų idėjų purvu, spardo tiesiai į viršugalvį tiems, kurie jau šiek tiek pakilo. Ir vėl iš naujo.
    Taip, mokytojai. Mesijais save laikantys nuodų lašeliai, su savo nuostatomis, kurių, jų manymu, turi laikytis tūlas moksleivis. Ir lai nė vienas bestuburis nedrįsta prieštarauti jų nuomonei! Visi išsišokėliai suvalgomi be druskos.
    Kartais galima suabejoti ir pedagogo kompetencija bei gebėjimu mokiniui tinkamai perteikti žinias. Ir, man rodos, dauguma jų turi problemų su klausa. Kaip kitaip bepaaiškinti nuolatinį staugimą?
    ‘Tau reikia psichologo pagalbos’ – kartą pasakė man viena mokytoja. Nustebau. Negana to, kad ji puikiai moka siuvinėti ir skaičiuoti pelną, dar ir medicinos mokslus krimto. Ir, matyt, tapo labai puikia specialiste. Tokia diagnozė vos po vienos savaitinės pamokos! Genijus! Po velnių.
   
    Visoj mokykloj tematau vieną tikrą mokytoją. Apmaudu. Įstaiga, kurioje turėčiau gauti pagrindus ateičiai, tesugeba išmokyti chemijos. Visa kita, pačio mokinio gabumų ir vadovėlio santykis. Be tarpininkų.

    Pagrindinės taisyklės, kuriomis vadovaujasi statistinis/tipiškas mokytojas:
1. Mano dalykas – svarbiausias.
2. Mokinio nuomonė – bevertė. Jis kvailas, jei man prieštarauja.
3. Visiška netolerancija bet kokiems išsišokimams.
4. Viskas, kas prieštarauja daugumai, yra iškrypimai. O iškrypėlius reikia naikinti.
5. Ateistai ir homoseksualai – ne žmonės.

    Bam.

    Ir nebesistebėkit, kai prasidės masinės mokinių savižudybės. Pagrindas yra.

                                                                      ‘Alkani nori valgyt, išbadėję sutiks ir ėsti. ’

                                                                                                                Inga.

P. S.: Gerb. (?) mano mokyklos mokytojai, jei (kai) tai perskaitysite, nepamirškite, kad aš taip ir nenuėjau pas psichologą.

P. S. 2.: Pamaitinkit juos kas nors. Sako, sotūs – ramesni.

P. S. 3.: Aš išplauksiu.