Mokykla – tai vieta, kurioje mokomės. Mokomės pažinti mus supantį pasaulį. Mokomės pažinti save. Mokomės bendrauti ir toleruoti. Tai tarsi įžanga. Įžanga į tolimesnį gyvenimą, tačiau dar tam pačiam mokyklos gyvenime pasitaiko visko.
    Dukart man teko pajusti, ką reiškia būti naujoke. Žinau, ką reiškia būti pažemintai, nekenčiamai. Žinau, kaip jaučiamasi, kai iš tavęs šaiposi. Turbūt neveltui  ir sakoma, jog vaikai žiaurūs. Bet dabar nebeesu vaikas, kaip ir mane supantieji, tačiau niekas nesikeičia. Dažnai pagalvoju, kodėl taip yra. Kone svarbiausia priežastis – pavydas. Pavydas, kad gerai mokausi. Man yra sakę: “Tavo socialinis gyvenimas baigiasi ties vadovėliais“. Taip kalba tik manęs nepažįstantys ar nenorintys pažinti žmonės. Aš jau spėjau daug patirti (kartais galvoju, jog daugiau nei mano bendraamžiai). Turiu daugybę pomėgių, bet atėjusi į mokyklą turiu tik vieną tikslą – paimti viską, kas būtina pasiekti svajonei. Manyčiau, toks turėtų būti kiekvieno siekis.
    Kuo toliau, tuo labiau nebeapsieinama be pykčių, išsišokimų, tiesiog prieštaravimų mokytojams vien todėl, kad jie mokytojai. Visiškai suprantama, jog yra pedagogų, kurių pakęst negali. Tokių ir aš turiu, tačiau laikausi įsitikinimo - MOKYTOJAI TOKIE PAT ŽMONĖS, KAIP AŠ IR TU. Todėl nė vieno iš jų nelaikau priešu. Tiesiog stengiuosi elgtis žmogiškai. Nevertėtų ir tau taip elgtis? Manau, visas pasaulis yra sukurtas ant žmogiškumo pagrindo. Tuo pačiu žmogiškumu kuriam savo ateitį. Kiekvienam ši sąvoka reiškia ką kitą, bet vis dėlto – tai gėris. Kodėl negali padėti priešui, visiškai nepažįstamam už šypsnį jo veide? Tai nieko nekainuoja. Už kilusį pyktį, norą atkeršyti padovanok šypseną net pikčiausiam priešui...
  Turiu svajonę pamatyti draugišką mokyklą. Ar tai įmanoma? Ar kada nors nebeliks kovos lauko? Nebeliks karo? Ar kada nors taip bus šiam pasauly?