... - Ar girdi? Mulki, kardelius, kardelius duok! – kažkas griebia tave už rankų.

Trečiasis pasaulinis jau prasidėjo, tuo su draugais nebeabejojame. Bent jau Švietime. Požymiai? Lagerinė tvarka, eilės prie maisto (bandelių ir kotletų) ir tos nuostabios mokymosi reformos. Sėdime suoluose susigūžę ir iš padilbų stebime tokią pačią auką kaip ir mes, bet, deja, iš priešingo fronto – ganytojų. Paakiai pajuodę, rankos dreba nuo šaukimo – mūsų mylimoji istorikė. Nepykstame, nes jau pripratę. Tik rankose, suskambėjus skambučiui, labiau sugniaužiame kampuotus vadovėlius – dėl visa ko. Dar nepuolė, bet ką gali žinoti. Juk kievieną dieną spardomės mažytėmis kanopėlėmis – galim bet kada peržengti leistiną ribą. Mes tokie pat kaip prieš šimtą, kaip prieš tūktantį metų, mes - mokiniai. Neišganomos avelės.
Koridoriuose susėdam ant suoliukų, bet tuojau pat pašokam ir susispiečiam į būrelius – skersvėjis pučia per išpuvusį langą. Tylomis pasijuokiam iš auklėtojos išdalintų lapelių:,, Investuokite du procentus savo mokesčių į mokyklą! “ Kur dingo pastarųjų metų pinigai? Parašyta juodu ant balto – renginiams ir naujiems vadovėliams. Keista, bet geografijos žinynams kitąmet sueis dešimtmetis, o renginiai... Paskutiniojo turėjom laukti tris laisvas pamokas, užuot ėję namo. Privaloma popamokinė veikla, kurgi ne – aktų salė šalta kaip ledas, o koncertas... Hmmm, puikus. Kiek pavyko pamatyti iš salės galo pro dvyliktokų galvas – kažkas šoko, kažkas lyg dainavo. Išėjom taip ir nesupratę. Užtat kultūriškai pamaitinti.
- Ko stovit kaip basliai, pūskit, pūskit šiltą orą į vidurį! – sugniaužia vieni kitų delnus mokiniai ir kaip žiurkės grūdasi į būrelio centrą. Kažkas prabėga pro šalį šaukdamas, jog skęsta rūbinė. Žiobtelėję pakrinkam ir lekiam gelbėti striukių . Ir taip kiekvieną mėnesio penktadienį. Tokia jau motinos gamtos valia  - juk esame žemiausioje vietoje visame kvartale. Ir semia ne bet kuo, o... Hmm, smagiu kvapeliu. Basliu vėliau neišmuši. Ir tėvams, grįžęs iš mokyklos, tik liūdnai pamerki:,, Mokyklos fronte nieko naujo“. Be džiaugsmo.


Tai kas gi laiko tą aptrupėjusių blokelių kratinį, išdažytą skirtingos spalvos kvadratais, besivadinantį mokykla? Ogi marga ir įvairiaspalvė jos fauna. Dvi rūšys ir šimtai porūšių. Kalbant apie mokyklą, negalima nepaminėti sluoksniavimosi. Ne maisto. Ne drabužių, kas, tiesa, dabar madinga. O MOKINIŲ. Žemiausiasis lygis, arba kitaip mailius, - tai tylūs ir bailūs penktokai – šeštokai. Jie garsiai nekalba tualetuose ir verčiau prastovės visą pertrauką, negu paklaus, ar kuri kabina netuščia. Jie šniurkštelėję pasislenka atgal valgyklos eilėse, kai vyksta vyresniųjų,, draugų mainų“ programa, ir nepraėjus nė minutei yra nustumiami visai į galą. Juos smagu stumdyti nuo laiptų ir mušti persirengimo kabinose. Bet, tiesa, šis porūšis baigia išnykti. Nepatikėsite, bet dabartiniai penktokai jau šiepia dantukus prieš suaugėlius ir, nors gavę per drėgnas nosytes, nusileidžia, ateis diena, kai jie kas. Skaudžiai kas.
Kita stambi mokinių šaka – neformalai. Kabutėse. Dažniausias amžius – aštuntokai. Jie džarška metalinėm grandinėm į suolus. Ant kuprinių kabinasi mažyčius batelius, velkasi apsmukusias kelnes, ant kaktų maukšlinasi beisbolkes ir imituoja juodaodžių reperių ežiukišką pukšėjimą. Jų vertybės – žinomumas. Trylikamečiai su alaus bokalais. Jau kitais metais priklausomai nuo lyties aunasi aukštakulnius arba tepasi plaukus želė.
Gimnazistai, kitaip sakant, išgrynintieji, skirstomi į dvi šakas. Pavyzdžiui, eglučiai. Gražiai skamba, tiesa? Tai rūkoriai, prieš mūsų erą apsigyvenę po mūsų mokyklos augančiomis eglutėmis. Juos matai eidamas į pamokas ir iš pamokų, per pertraukas ir netgi bėgdamas. Šis porūšis labiau neištyrinėtas, bet logiškai viską susiejus, jie eina į mokyklą tik parūkyt. O po to – namo. Tiesa, nuolatinis direktoriaus gainiojimasis ir vijimas nuo jų gamtinės nišos kiek išbalansavo eglučių nervus, todėl jie, jau kitais metais skųsdamiesi išsekimu, traukia į garsiąją profesinę.
Cukriukai. Na, taip, elitas. Ir žinot, kas keisčiausia? Šioje rūšyje vyksta smarkios grandininės reakcijos. Seniau grietinėlę sudarydavo prancūziškai besibučiuojančios merginos, žiemą rudenį avančios vasarinius batelius ir iki suolo rudumo įsideginusios soliariume. Bet jos dabar masė. Pilkuma. Jų pilna, kur pažvelgsi – prie spausdintuvo, ant suoliukų, tualetuose ir foje. O viršūnėlę dabar sudaro pasikaustę ir savimi pasitikintys vaikinai. Nustebote? Kalbu ne apie Kęstus, Vytus ir Saulius. O apie tuos, kurie patys lyginasi marškinius ir nešioja rankines. Kurie naudoja veido kremą, veda radijuje laidas, filmuoja reportažus vietinei televizijai ir pasiutiškai šauniai dera vienas prie kito. Koridoriuose jie gnaibo vienas kitą ir spygauja, praleidžia paneles per duris pirmas, net jeigu tektų laukti ir pusvalandį, kol jos pasirodys horizonte, per pamokas nebemiega ant suolų, o diskutuoja su mokytoja apie išeivijos problemas. Jie šaunūs, jie žavūs, jų ne per daug, jų tiek, kiek reikia.
Visi jie tyliai kaukši dantukais. Už save, už draugus, netgi už savo mokyklą. Nustebsite, bet jeigu kas bandytų padegti mūsų mokyklą, jie atimtų iš padegėjų degtukus ir gerai jiems atspardytų užpakalį. Na, žinoma, vėliau, kai padegėjai apsiverkę pasišalintų, mokiniai patys mielaširdiškai padegtų mokyklą ir dar atsineštų benzino, bet ne čia esmė. Mes tik sumušti ir pravirkdyti pakylame gyventi. Tam pakylėjimui tereikia gero mokyklos spyrio į užpakalį. Skausmas mus suvienija.
Bet visi mes, tiek mokytojai, tiek mokiniai, žinome, kad esame pernelyg iškankinti, pernelyg prisikaupę pykčio ir neapykantos saugusiųjų pasauliui, kad išėję iš mokyklos jį sutvirtintume, o ne išbalansuotumėme – tik švietimas įsivaizduoja mus kaip baltą švarų molį. Kad mokykla iš mūsų suformuos mažyčius molinius lygiabriaunius puodelius, o egzaminai išdegs, ir mes tvarkingai būsim sukaišioti į spinteles. Bet taip nėra. Taip niekada nebuvo ir nebus. Mes kandžiosimės, griausime ir skųsimės. Ir stebėsime naujai nešančius kardelius, vildamiesi, kad jie ką nors pakeis.

... - Ar girdi? – tau kietai sugniaužia riešus ir tempia paskui save, vis gilyn ir gilyn... – Pliuškenk kojytėmis, pliuškenk! – kažkas murma virš vandens toldamas. O tu maliesi, bet springdamas grimzti. Ant kranto stovintys šaukia:,, Plaukte į šviesią ateitį! “. Tik ta šviesa – tunelio gale.