Šiaip ne taip praplėšiau lyg su klijais sulipintas akis. Ne abi iš karto, dar neturiu tiek jėgų, kad taip sugebėčiau. Skauda sėdimoji. Ir vėl rytą pradedu ant žemės. Nesuprantu, gal Ozono skylė pradėjo „magnetiškai“ veikti mano kambario grindis?
Kažkaip šį rytą keista, saulė visai nešviečia. Nekaltinu jos, visiems sunkūs tie rytai būna ir pramiegoti tenka...
Pradėjau ilgą distansiją link vonios. Ryte kambariai pasidaro tokie ilgi ir šiaip kartais pradeda nervinti, kai lubos įtartinai sukasi. Užtad grįžti visada būna lengviau, tikriausia suveikia netyčia vietoj šilto atsuktas šaltas vanduo. Dar maloniau širdy pasidaro, kai sustoja suktis tos nelemtos lubos. Kažkodėl atrodo, kad dėl to kaltas tas pats šaltas vanduo.
Gal jau būčiau pradėjus „puoštis“ didžiai dienai mokykloje, tačiau ramybės nedavė įkyri mintis – kodėl šįryt neskambėjo žadintuvas? Iš tiesų negaliu pakęsti to skardaus, anglišku akcentu išrėžto, tik dviejų žodžių junginio, kuris kiekvieną rytą suardo mažiausiai dešimt nervinių ląstelių – „WAKE UP!” Kaip bebūtų, šiandien užmiršau netgi savo principus ir nusprendžiau pasidomėti mano keistu žadintuvu tylėjimu. Tą pačią minutę to pasigailėjau. Ištikta šoko, visu ūgiu kritau lovon, o mano akyse iš vieno kampo į kitą šokinėjo skaičius – 5h13min. Sutikrinau visus man po ranka pakliuvusius laikrodžius ir visi rodė tą patį grėsmingąjį skaičių. Negaliu patikėti, kad dabar tik 5h13min. Kaip aš galėjau taip anksti prabusti, juk įprastai miegu iki paskutinės minutės, kol mama visiškai neišūžia galvos savo skardžiu balsu. Praradau daugiau, nei dvi valandas visiškos ramybės, už kurias kartais galėčiau atiduoti viską. Miegoti jau nebenorėjau. Taip visad būna. Kai gali, tai joks miegas neiima, o štai per kokią biologiją tik spėk pats save gaudyti, o tai žiūrėk imsi ir užmigsi, sapnuodamas amebas... Bandydama pratempti laiką apžiūrinejau savo kambario sienas. Pirmas penkias minutes buvo visai įdomu, bet toks užsiėmimas labai vargina. Akys strigte užstrigo už kalendoriaus. Šiandien penktadienis (bent tiek gerai, savaitės pabaiga). O dienos neįžiūriu, man visada būdavo probelmų su regėjimu. Kadangi vistiek nebuvo kas veikti, užsibrėžiau tikslą įžiūrėti tą įslaptintą dieną. Šis užsiėmimas išvargino dar labiau ir nebeištvėrus priėjau arčiau kalendoriaus. Šiandien trylikta... Trylikta? Penktadienio trylikta! Per nugarą nudardėjo šimtakojis nors nė pati nežinau kodėl. Na, šis derinukas tikrai nelabai mielas, tačiau kas man iš to? Keturiolika metų gyvenu ir per penktadienio tryliktą baisiausias dalykas  buvo tada, kai sudaužiau geriausios draugės mamos lėkštę.
Kažkaip kai sužinojau kokia šiandien diena, laikas eiti į mokyklą labai greitai atėjo. Užsimečiau toną sveriančią kuprinę ant pečių ir atsargiai išsliūkinau iš namų. Buvo visai ramu, jokių piktybių rods nė iš tolo nesimato, bet kaip tyčia, nuėjus didžiąją kelio dalį pamačiau pakelėje gulint storą, juodą katiną. Meldžiau savo angelą – asmens sargybinį, kad neleistų tam katinui perbėgti man kelio. Nors atidžiau pažvelgus į jį nustoji ko ir bijojęs. Tas katinas toks tingus ir storas, kad rodos šiame griovyje jis dar gulės mažiausiai penkiasdešimt metų. Bet linksmiausia buvo tai, ką aš supratau jau paėjėjusi keletą žingsnių į priekį – tas katinas buvo su batais. Atsigręžiau įsitikinti ar tai ne per mažo miego kiekio padarinys. Ne, jis tikrai su batais, su visais keturiais ir dar man mirktelėjo! Smarkiai paspartinau žingsnį ir nuskuodžiau mokyklos link. Raminau save, kad tai tik prastas vaikiškų pasakų poveikis. Aš savo vaikam tikrai neskaitysiu „ Batuoto Katino“. Niekada!
Galų gale pradėjau bėgti, mat visai nesinorėjo sutikti kokių dainuojančių septynių ožiukų. Laimei, jau po kelių minučių lipau mokyklos laiptais. Trumpam palengvėjo, nes maniau jog mažiausiai iki trečios valandos būsiu saugi. Bet pasirodo ir mokykloj ne viskas taip gerai kaip turėtų būti.
Patenkinta įsliuogiau į vestibiulį, bet tuoj pat išbėgau iš ten. Karščio banga, išrėtėjusi iš mokyklos, tiesiogiai tėškesi į mane. Lauke visai ne karšta, kokie  penkiolika laipsnių šilumos, bet pačioje mokykloje +50! Iš lėto įėjau į vestibiulį, juk negaliu amžiais stovėt lauke, tuolab kai aplink laksto pakvaišę gyvūnai. Kai įpranti nėra jau taip blogai, kaip pirtelėj, reikia mėgautis tokia proga. Tačiau būtų gerai, kad čia būtų vienintelė naujovė. Visas mokyklos vidus akinančiai raudonas. Viskas – lubos, grindys, sienos, baldai, laiptai – viskas raudona! Jei čia naujas mokyklos imidžas, tada tai prastas pasirinkimas.
Tikriausia pirmą kart gyvenime laukiau kol prasidės pamokos. Man visur taip nejauku, tai gal bent jau pavyks atsipalaiduoti panirus į giliuosius mokslo vandenis. Kaip tik šiai prasmingai minčiai besiveliant galvoje, suskambėjo skambutis, jei tai galima taip pavadinti. Su didžiausiu trenksmu, mokyklos koridoriais nudundėjo AC/DC daina „ Highway to hell“. Bent jau ši reforma man visai netrukdė, mat ta daina man patiko kur kas labiau už tą čirškiantį daiktą.
Koridoriai įtartinai tušti. Nė vieno žmogelio. Prisižiūrėjus tiek keistenybių, tai man net nepaliko įspūdžio. Įbėgau į lietuvių kalbos kabinetą, o ten jau visi buvo įpusėję darbą. Tokie visi įraudę, ikaitę, tikriausia įsijautę dirba.
- Kas čia per vėlavimai, panele? Tu ką, visai neturi atsakingumo? – sugriaudėjo mokytoja.
Baisiai sutrikau, nes toli gražu nesu pratus prie tokių lietuvių kalbos mokytojos išsireiškimų. Pažiūrėjau į savo laikrodį. Ką tik ką tik blyktelejo aštunta valanda.
- Mokytoja, bet dabar lygiai aštunta, aš nevėluoju.
- Tu dar atsikalbinėji? Sėskis į savo vietą ir kad šiandien sėdėtum kaip pelė po šluota.
Kokia bitė jai įkando? Tikriausia pati motinėlė. Jaučiaus kaip suglamžytas popierius ir net pradėjau pasiilgt to batuoto katino. Jis bent jau linksmai nusiteikęs.
- Pasiimkime literatūros vadovėlius ir atsivelskime 69 puslapį. Paskaitysime garsaus rašytojo Pinčo Kipšanausko darbelius. Dovile, paskaityk pirmąjį eilėraštuką.

- Po karšta žeme
            Kartą sau sėdėjau.
            Maudžiaus kubile,
            Karštame aliejui.
            Vakar vakare
            Padegiau kaimyną,
            Šiandien su drauge
            Padegėm laivyną.

Koks čia absurdas? Kaip tokias grynų gryniausias nesąmones gali spausdinti aštuntokų vadovėliuose?
- Štai vaikai, tikriausia pastebėjot gilią Kipšanausko mintį. Jis mėgsta savo darbuose naudoti labai daug meninių priemonių, metaforų, todėl kartais sunku jo kūrinius suprasti, - pradėjo liaupsint Pinčą mokytoja.
- Čia nėra jokios minties, čia kažkos tragikomedinis pasityčiojimas, jei galima taip išsireikšti, - nesusivaldžiau aš.
- Kad man daugiau nė žodžio arba iškviesiu tėvus. Nieks nekaltas, jei neturi suvokimo kas yra tikras menas. Skaitom toliau, Mantai, tavo eilė.

- Šoko ant stogų velniai,
Virė grybų sriubą,
Bet išpylė ją lengvai,
Tad valgė „Huba – Buba“.

„Huba – Buba“? Nebesigaudau ką skaitom – rimtą poeziją ar darželinukam skirtus eilėraštukus. Net tiem patiem darželinukam tai per prasta. Ir kodėl visur pagrindiniai veikėjai tokie patys? Reikia išdėstyti savo nuomonę mokytojai , kol ji vėl nepradėjo girti modernisto (tik taip galiu pavadinti Kipšanauską).
- Mokytoja, nebeskaitykim daugiau jo eilėraščių, po Maironio tai atrodo tikrai menkai.
- Ir vėl tu, Vyšniauskyte, lauk iš klasės! Nusibodai!
Nebedrįsau nė ginčytis. Ištepinau nuliūdus prie matematikos kabineto. Vien pagalvojus apie matematiką , sunkvežimis pervažiavo galvą. Mūsų mokytoja pikčiurna, tikriausia griežčiausia moteris žemėje, tai galima spręsti vien iš jos griežtai surišto kuodo ir smailios nosies ant kurios kabo nublizginti akiniai.
O štai ir linksmasis skambutis. Mokiniai ir vėl automatiškai atsirado klasėje. Na ir keisti jie.
Sukaupusi visą ryžtą ir drąsą įžengiau į klasę ir pažvelgiau mokytojos stalo link, norėdama pagarbiai pasisveikinti. Mokytojos vietoje sėdejo gėletais, palaidais marškiniais ir gėlėtu sijonu apsirengusi moteriškė, palaidais, ilgais juodais plaukais ir su apvaliais tamsiais akinukais. Jei ne ta ilga, smaili nosis, bučiau nepažinus, kad tai ta pati mūsų matematikos mokytoja.
- Na vaikučiai, atsisėskim, kas ir nebūtina, išsitraukim sąsvinukus ir pradėkim spręst uždavinukus, kas taip pat yra nebūtina. Kai gausit visus atsakymėlius, pasakykit.
Stengiaus negalvot apie mokytojos metamorfozę ir tiesog atlikti darbą. Įsijaučiau į uždavinių sprendimą ir net nepastebėjau kaip greit padariau juos visus. Po kiek laiko padarė ir kiti, tad susitikrinom:
- Na, Redute, kiek gavai pirmą numeriuką?
- Šeši šimtai šešiasdešimt šeši.
- Šaunuolė. Antras uždavinukas, Andriau.
- Penki šimtai vienuolika.
- Neteisingai, būk atidesnis, Andriuk. Simut, tai koks atsakymėlis?
- Šeši šimtai šešiasdešimt šeši.
- Puiku. Sandrute, trečią.
- Šeši šimtai šešiasdešimt šeši.
- Linute?
- Šeši šimtai šešiasdešimt šeši...
- Šeši šimtai šešiasdešimt šeši...
- Šeši šimtai šešiasdešimt šeši...
Visur tas pats skaičius – 666. Peržvelgiau ir savo uždavinių sprendimus, visur atsakymai 666. O visa klasė baisiu choru tik ir kartoja tą skaičių. Užsikimšau ausis ir bandžiau galvoti apie gerus dalykus, bet galvoje sukosi tik tas – 666. Išbėgau iš klasės, net matematikos vadovėlius palikau, nebenorėjau daugiau būti ten nė sekundės, nes tikrai būčiau iškvaišus.
Sekanti pomoka – technologijos. Pastovėjau prie durų, kol baigės antroji pamoka. Įėjau į technologijų kabinetą. Čia buvo dar karščiau nei visoj mokykloj, tikrai buvo sunku ištverti, ir dar pilna dūmų klasėj, tikriausia kas nors bus prikepinęs kokį kiaušinį. Prasibroviau pro dūmų debesis ir žinoma, visi jau sėdėjo klasėje. Technologijų mokytojas šiandien nekaip atrodo – išblyškęs, akys paraudusios, dantys kažkokie pageltę, o dar ant galvos užsimaukšlinęs didžiulę kepurę. Tikriausia žmogui šalta.
- Šiandien visą pamoką skirsim vandens virimui. Tai labai sunkus ir sudėtingas procesas, taigi turime į jį įgusti.
Supratau, kad vėl man vienai tai pasirodė kvaila mintis. Prižadėjau sau šįkart nesiginčyti ir ištverti bent vieną pamoką iki galo. Mokytojas tuo tarpu užvirė kokius dešimt didžiulų, pajuodusių katilų su vandeniu. Klasėj pasidarė dar karščiau.
- Ugnį padarykite kuo didesnę ir karštesnę, kaitinkite tol, kol vanduo taip burbuliuos, kad net pilsis pro visus kraštus.
Tokią imformaciją buvau girdėjus tikrai pirmą kartą, bet šįkart mane užvaldė smalsumas, tad klausiaus toliau.
- Na, padarykime bandymą. Įmeskime morką. Ji užvirs greitai. Įmeskime kiaušinį jis virs ilgiau. Kas virs dar ilgiau?
- Bulvės! – sušuko porą mažujų kulinarių choru.
Visus tuos produktus metė į atskirus katilus ir žiūrėjo kiek laiko virs.
- O kas verda ilgiausiai? – mestelėjo klausimą mokytojas.
Visi sužiuro į mane.
- Raminta!
Taip, mano vardas Raminta, kaip bebūtų gaila. Iš pradžių pamaniau, kad tai pokštas (beje labai nevykęs), tačiau kai visi pradėjo sėlinti prie manęs ištiesę savo ilgas rankas,  man visai nebuvo linksma. Netgi mokytojas blizgančiomis akytėmis artinosi mano pusėn ir per didelę grūstį nuo jo galvos nukrito  ta kailinė kepurė. Iš po jos kyšojo du ragai! Tikrų tikriausi ragai. Vienam šone ir kitam. Du smailūs ragai ant mano mokytojo galvos. Kas čia per VELNIAVA!?
Šis žodis tiko kaip niekad gerai. Esu girdėjus, kaip mokiniai mokyklą vadina pragaru, bet kad tai sakoma tikrąja ta žodžio prasme net nepaglvojau.
Visu greičiu nešiau kudašių iš tos velnių buveinės. Nuo laiptų tiesiog skriete nuskriejau, o ir kojos nuo adrenalino baisiai sustiprėjo. Girdėjau, kaip man už nugaros šaukia visi tie mokytojai, mokiniai ir girdėjau tą skambutį, kuris irgi groją dainą apie pragarą!  Nieko nemačiau aplink, užsimerkiau ir tik bėgau, bėgau, bėgau... Kartkartėmis, lyg su bangele atskriedavo mano vardas.
- Raminta... Raminta...
Bet aš bėgu toliau...
- Raminta!
Šauksmas vis labiau artėjo prie manęs.
- Raminta! Kelkis! Kiek gali drybsoti! Marš į mokyklą!
Pravėriau akis ir visai šalia manęs, man į veidą alsavo mama. Krūptelėjau.
- Na, gražuole, pamario pagunda ar nemalonėtum keltis?
Pažiūrėjau į laikrodį, buvo po septynių penkiolika. Širdis daužesi kaip pasiutus, visa buvau išmušta šalto prakaito.
- O tu keistai šiandien atrodai. Na, dar šiandien paskutinę dienelę atbūk, o savaitgalį turėsi paiilsėti, gal persidirbai.
Dar nusijuokė ir pridurė:
- Būk šiandien atsargi. Penktadienio trylikta gi. Dar pagaus koks velniukas.
Mamos žodžiai be jokio gailesčio nustūmė mano jau ir taip stipriai susilpnėjusią širdį į kulnus.
Užsidengiau galvą pagalve ir drebančiom balso stygom išlemenau:
- Mam, šiandien į mokyklą neisiu, prastai jaučiuosi. Dabar truputį pamiegosiu. Pažadink šeštadienį...