Nemėgstu trumpų eilėraščių
ir aviečių arbatos

kai džiovintas veršiuko liežuvis
liečia bambą

kai vyzdžiai prasiplečia
iki Vangogo saulėgrąžų dydžio
ir ima po sėklą byrėti

akys juodosios akys juodosios


Suskrenda visos kaimo varnos
palikusios lizduose pranašus
mažais aliejaus spaustukais
lukštena po sėklą

ir ima tekėti pasmakre
šventas medus
suneštas seniausiai mirusių
riešutynų bičių

akys juodosios akys mačiusios

raktus po pagalve saujas pilnas stiklinių
laumių žirgelių
rudenį per ilgai užsibuvusį avietynuose
ir pačią balčiausią poeto mirtį

akys juodosios šitaip negali
pakęsti

trumpų eilėraščių 
ir troleibusų
po lietaus

kai šlapias glaudžiasi prie
šlapio

ir sušyla