Ėjau nuleidusi galvą ir negirdėdama į skėtį barbenančių lietaus lašų. Bala-strykt-einu-bala-viens du trys šoookam-einu-einu-apeinu-didelė baaalaaaaa-brendu-aaa šlapia-bala –strykt-..
-Žiūrėk kur eini, nevėkšla!
.. -žmogus-mojuoju-einu-bala.
Tas lietus ir jo balos man labai  patinka.
-Ar girdi? Labas! -keistas, gergždžiantis balsas atitraukė mano dėmesį nuo balų.
-Sveika! -bėgu link raudonu paltu vilkinčios merginos, strykteliu ir  ją apkabinu taip stipriai kaip tik galiu. Tai mano mamos sesuo, mano teta, ji už mane vyresnė vos šešeriais metais.
-Žiūrėk ką darai, Jaune, aptaškei visą mano paltuką! -gan piktai rikteli ji.
-Aš.. aš.. atsiprašau... tikrai nenorėjau, -išmikčioju ir nudelbiu akis į balą, kurioje stoviu. -Na, kaip tu laikaisi?
-Pusėtinai.
-Kodėl pusėtinai?
-Na, tu ką tik mano raudoną paltą pavertei dėmėtu.
-Sakykim, kad čia atsilyginau už tą kartą, kai tu vasarą pienėmis sugadinai mano naujutėlaitę suknutę.
-Tu vis dar to nepamiršai??
-Žinoma, kad ne! -kurgi aš jau pamiršiu savo gražiąją suknelę, kurią teko atiduoti tėčiui kaip skudurą mašinai valyti!
-Aš nesuprantu kaip tu gali taip ilgai laikyti tą savo kvailą pyktį po penkiagubu principų sluoksniu?!
-Galiu.
-Aš juk tau nupirkau naują sijonėlį ir be to, tada tau buvo vos devyneri!
-Na ir kas.
-O tas, kad tau dabar septyniolika ir jau praėjo beveik dešimt metų! -ji treptelėjo koja, pamiršusi, kad mes vis dar stovime toje pačioje baloje. Dabar ir mano languotos kelnės buvo dėmėtos. Aš šyptelėjau. -Tau juokinga?? Kas tokio juokingo?
-Na, mes stovime baloje, tu trepsi savo poniškais aukštakulniais ir tau visiškai tas pats, kad taškai ir mane, ir save. Mano kelnės ir taip buvo peršlapusios, todėl nieko. Bet tavo paltas dabar atrodo išties juokingai, -krizenau. Teta dar labiau pyko.
-Ak taip! -ji pradėjo šokinėti ir taškyti vandenį į visas puses. Aš stovėjau ir juokiausi. -Žinosi, kaip pykt ant sa-vo vie-nin-te-lės te-tos! Aš-dar ne-pa-mir-šau kaip tu kaž-ka-da su-kar-pei ma-no gel-to-ną ša-li-kė-lį! Ir ne-pa-mir-šiu!
-Bet tu po to nurovei galvą mano mylimiausiai lėlei Betei!
-Ne-drįsk ly-gin-ti  kaž-ko-kios kvai-los lė-lės su mano šilkiniu šalikėliu!
-Kvailos lėlės??? Tą lėlę aš turėjau nuo pat gimimo, močiutė, tavo mama, man ją padovanojo, o tu nurovei jos gra-žią gal-vą!
-Džiaukis, kad tik lėlei galvą nuroviau!
-Neeee! Kitąkart tu nukirpai mano meškinui ausis!
-Nes tu MANO nagų laku piešei ant sienų MANO kambario sienų!
-Na, jos buvo negražios.
-Eik-tu-sau-nuo-lat-ga-di-ni-man-gy-ve-ni-mą!

-Ką darot???
-Kvėšos!
-Apsiraminkit!
Pro šalį einantys žmonės keikė mus įvairiausiais žodžiais. Buvom šlapios ir purvinos iki pat ausų.
-Nekenčiu tavęs! -išrėkė teta, apsisuko ir greitas žingsniais nutrepsėjo. Atrodė juokingai, nes eidama taškė vandenį ir purvus į visas puses, o labiausiai ant savęs.
-Iki pasimatymo, aš tau paskambinsiu! -riktelėjau jau pavymui ir pamojavau. Girdėjau, kad teta eidama kažką man piktokai atsakė.

-Oi-kaip-man-sma-gu-čia-šo-ki-nėt!
-Mažvaikė!