Herojai: Vaikigalis; Katė Žmogaus Veidu

- Kartok: ŽUVIS.
- Žūvis.
- Vaikigali, aš tave įspėju, jei nepakartosi taisyklingai, liksi be pietų. Taigi: pelė!
- Pėlė.
- Dievaži, tu nepataisomas, - Katė Žmogaus Veidu šmurkštelėjo į savo konteinerį ir pasislėpė po skardiniu stogeliu.
- Nagi, Kate, na kam, tu pasakyk man, to reikia?
- Tam, kad kai manęs nebus, žinotum, kaip gyventi.
Gretimam konteineryje kažkas sušnarpštė iš juoko.
- Prašyčiau nesijuokti, jaunuoli, - Katė stryktelėjo ant dėžės krašto, - tai gyvenimo tiesos!
- Pėlė - mano gyvenimo prasmė? – dvi juodos akys sužvilgo Raudonajame konteineryje. – Ir Žūvis?
- Ne tik.
- Ačiū Dievui, - atsiduso Vaikigalis.
- ... taip pat letenėlių ir pauodegės švara.
- Kate, juk tai, dėl aukščiausiojo meilės, negali būti visa ko esmė!
- Tu dar jaunas, - pabrėžtinai išsišiepė Katė. – Ir toks kvailutis! Kaip tu gali manyti žinantis daugiau už mane ir sakyti, kad tai, kaip aš nugyvenau savo gyvenimą, buvo klaida?! Juk to mane mokino mama, ją jos mama, o ją...
- Na, man nei viena iš jų neatrodė sveiko pro...
- Be manęs tu dar pradedi įžeidinėti ir mano motiną?!
Katė stryktelėjo į gretimą konteinerį ir švystelėjo kojele. Vaikigalio kakta nutekėjo kraujo srovelė.
- Pienburni, aš išvedžiau penkias vadas vaikų, ir visi jie buvo švarūs, švelnučiai pūkų kamuolėliai! Kiekvienas buvo kaip aš, be dėmelės, tik baltom pėdelėm ir...
- Tavo pažiūros tokios senamadiškos, - suaimanavo berniokas. – Kas gali būti gražiau už debesėlį ant juodos nosytės?!
-... Bet nei vienas iš jų man nedraskė akių taip kaip tu. Aš išeisiu., - ji užrietė nosytę. – Žinoma, jeigu tik TU to nori. Juk tu protingesnis už mane. Už visą mano giminę. Pths!
- Kate, Katyte Žmogaus Veidu, - Vaikigalis bandė paglostyti susišiaušiusį kailiuką, bet aiktelėjo. Pabiro žiežirbos. Katė patenkinta pokštu sumurkė, bet greit atsiduso.
- Tu tiesiog nesupranti. Argi ne laimė kasryt gauti po šviežią pelytę?
- Laimė.
- Per pietus nugvelbti kokią atšaką?
- Žinoma.
- Vakarienės metu įsprukt pas pienininką ir nulakt grietinėlę?
- Ak!
- Ir galiausiai, iki gurgždesio išsilaižius kailiuką, atrajoti pūkų kamuolėlius?
- Bet tai pabosta. Aš taip norėčiau išlįsti iš čia ir eiti pasikalbėti su tais žmonėmis! Skaityti poeziją, domėtis teatru, valgyti su peiliu ir šakute!
- Tai tik rožinės svajonės, Vaikigali. Kai suaugsi – o, kaip aš to laukiu! –išsivesiu tave į gatves ir parodysiu tau tikruosius žmones. Jie grūbūs, užmėtys mus akmenimis, uždarys į narvus, o be to...
- Taip?
- Jie ištisai valgo šlamštą! Bananus, avižinius dribsnius ir, - ji nusipurtė, - sardines uždaro į  dėžutes! Anąkart, bandydama tau vieną atidaryti, įsirėžiau pagalvėlę.
- Bet jie turi ikrų. Ir krevečių su šviežiom bandelėm.
Katė apsilaižė. Vaikigalis ją apkabino ir priglaudė:
- Pripažink, tu tiesiog nenori manęs paleisti.
Katės Žmogaus Veidu smakriukas sudrebėjo.
- Tu dar per jaunas.
- Tu turi dar devynis gyvenimus, o aš tik vieną. Mūsų amžius nesiskaičiuoja vienodai.
- Tave užvaikys šunys.
- Aš užmėtysiu juos akmenimis.
- Aš dar neišmokiau tavęs ištarti,, pelė“.
- Aš nusipirksiu spąstus ir, ją pagavęs, pats paklausiu, kaip taisyklingai tariamas jos vardas.
- Ak!  - Katė Žmogaus Veidu apsiverkė. – Tu teisus, tu turi išeiti, nes tavo gyvenimo prasmė kitokia nei mano.
- Aš tave lankysiu.
- Aš jau dabar vieniša.
- Nupirksiu tau skardinių atidarytuvėlį, o šaldytuvo duris visada paliksiu praviras, kad galėtum nulaižyti grietinėlę.
- Niekuomet nebus taip kaip anksčiau!
- Tu atsivesi dar daug vadų ir pamirši mane.
Katė nutilo.
- Matyt. Mano atmintis silpna.
Vaikigalis atsistojo, išlipo iš konteinerio ir, pramankštinęs kojas, jau ketino traukti gatve.
Katė Žmogaus Veidu miauktelėjo jam.
- Tik prižadėk, kad kai rasi mane negyvą prie savo būsto durų, tu niekuomet...
- Gerai, Katyte, - Vaikigalis graudžiai nusišypsojo. – Aš niekuomet, niekuomet neklijuosiu tau prie nosies debesėlio.

Kai jis nuliuoksėjo gatve, Katė susikrimtusi susirangė Raudonajame konteineryje, ir, nosyte įsikniaubusi į seną, kažkieno aplaižytą teatro afišos skiautę, tol niurnėjo visas žinomas legendas ir pasakas, kol užmigo. O ji taip ir nepasakė jam, kad kažkada pati buvo Žmogus.