Buvo gruodžio vidurys. Už lango jau spindėjo žvaigždės, nors buvo tik po pietų. Žiema atsilygindama už praėjusius metus prikrovė krūvas sniego ir parūpino 30 laipsnių šaltį, kad įrodytų savo galią.
Maža rąstų trobelė jautėsi saugiai tarp tamsių šakų ir girždančio sniego. Bet žmonės esantis jame buvo susirūpinę. Jie diskutavo apie klimato atšilimą, nors toks šiai dievo užmirštai vietai, negrėsė. Pirmasis žmogus, pasisakantis apie šį reiškinį- Antanas, dar vadinamas Bonifacijum. Antrasis- pilietis Petras, aukščiausias pagal rangą iš visų
136 žmonių miestelyje. Jis pasisakė apie šiltnamio efektą. Tiesą sakant, jiedu nelabai nutuokė apie ką kalbą, bet jiems labai patiko ginčytis. O kai pradėdavo… Tai trukdavo labai ilgai…Bet kokiu būdu, šie vyrai sužinojo apie pasaulines problemas? Tereikia pažiūrėti į trobelės gale esančią biblioteka, kurioje sėdėjo Nokia, Antano dukra. Ji labai daug skaitė ir žinojo terminų apie kuriuos, trobelės senimas nebuvo girdėjęs.
Viskas prasidėjo prieš 3 valandas, kai vienam patiko žodžiai klimato atšilimas, kitam šiltnamio efektas, ir atrodė, kad problema tuoj bus išspręsta…tačiau…
-Klimato atšilimas daug blogiau, nes… Na neverta toliau ginčytis. Gal susitaikom? -paklausė Antanas.
-Na gerai, susitaikom, -atsakė Petras. Jiedu paspaudė vienas kitam rankas ir pagaliau nutilo. -Bet vis dėl to nesutikčiau su tavo nuomone…žinoma žinau, kad esi neišsilavinęs, todėl tau atleidžiu, -protingai pradėjo pokalbį Petras.
-Klysti aš esu labai protingas, -piktai atkirto Bonifacijus. Kaip manai iš kur Nokia paveldėjo tokį…. genialų mąstymą?
-Tikrai ne iš tavęs, o iš tavo tėvo tėvo, kuris buvo mokslininkas.
-Tačiau vardą jai sugalvojau aš!
-Sugalvojai ne tu, o kompanija gaminanti tuos, kaip ten jie…Mobiliuosius telefonus, -pasigirdo jaunatviškas balsas iš knygų skyriaus. -Būtent! Tą ir norėjau pasakyti, tik laukiau ar tu pratęsi. Vardas tikrai populiarus, ant telefonų dangtelių, bet ne tose liaudies knygose, kur žmonės na rašo…savo vardus, pavardes, adresus, telefonus… Telefonų knygose, - vėl įsiterpė jaunoji vunderkindė. -Taip ir norėjau pasakyti.
-Nenorėjai esi toks pats kvailas kaip ir aš! Be to mano dukrelė, pati paėmė mobilųjį telefoną į rankas ir mes pagalvojome, kad tai ženklas!
-Nesvarbu, kaip ten buvo, bet tavo aukselis bent jau žino, kas yra grotestas, o tu ne.
-O tu, žinoma esi išsiaiškinęs šios sąvokos prasmę…
-Tai yra vaizdavimo būdas, bet Šekspyras buvo išties nuostabus…žmogus.
-Ne, kad ir koks jis buvo nuovokus, bet Sebastieno Japrisoto nei už ką neaplenks, juk šis taip moka įsigilinti į būtybės jausmus…
-Bet Šekspyras buvo tiesiog napakartojams… Vis dėl to labiau vertinu Džoną Kenedį…Juk vargšas mirė ne sava mirtimi.
-Taip čia tikras detektyvas… Sudėtingiau nei Agatos Kristi istorijose…Bet tavo žmonai tikrai verta numesti porą kilogramų, jai būtų lengviau karves melžti.
-O tu galėtum duoti žmonai daugiau valgyt!
-Verčiau patylėtum, kitaip liksi be dantų!
-O tu be sveikų kaulų!
Jiedu varstėsi tokiais žvilgsniais, nuo kurių lengvai būtų užsidegęs ir sniegas. Jau norėjo pulti vienas ant kito ir tesėti pažadus, bet…
-Šaunuoliai! Judu puikiai vaidinate ir esat nuostabi komanda. Bet…reikėtų daugiau pykčio. Holivudui reikia tikrų emocijų. O dabar galite ilsėtis, -sukomandavo  Nokia ir nuėjo  mokytis. Petras paėmė nuo staliuko Šekspyras,, Makbetą”, o Antanas Sebastieno Japrisoto,, Mirties vasara”. Skaitydami jie pasinėrė į išgalvotus pasaulius  neatrastus tolimus kraštus.