Šviečia saulė, numatydama gražią dieną. Mieste stovinčioje stotelėje stovi įprastas, vaikams senas, ketvirtą dešimtį pradėjęs skaičiuoti žmogus. Lyg net nepastebėdamas tokios puikios dienos, laukia atvažiuojančio autobuso, to pačio kaip ir kiek vieną dieną – keturiolikto.
    Dešinėje pasigirdęs niūniavimas priverčia atsipeikėti iš savo pastovumo ir pasukti galvą ton pusėn. Į niūniuojamą muziką skleidžiančią keturiolikmetę mergaitę. Vyrukui net akys įsitempė. Pusilgiai,, inkariukai“ pripaišinėti ir dar su skirtingais raišteliais, ryškiai oranžinis, iki kelių sijonas, prisiuvinėtas sagų, neaiškių spalvų marškinėliai su daugybe ženkliuku, „smailų“,  galvoje kaspinėliai, ir dar tokia laiminga!
      Mergaitė strykt, strykt atsistojo prie vyriškio. Matyt taip pat laukianti autobuso.
- Nejaugi ir TOKIAS veža viešasis transportas? – kandumo pilną sakinį išspjovė vyriškis.
- Laba dieną. Gražus rytas, tiesa? – lyg negirdėjusi, laimės kupina, atsakė ši.
- Tik pasižiūrėk kaip tu atrodai! Tokioms vieta cirke.  Kokia tavo apranga! – bando savo tiesą pririšti mergaitei „teisuolis“ nužvelgęs savo tipinę aprangą, nieko neišsiskiriančia, ar įdomią, ir su ironija šyptelėjęs. – tikriausia tu dar vagi. Geriau laikykis nuo manęs atokiau. Aš tave perspėju.
Spalvotoje šypsena dingo.
- Kas jums? Kodėl jūs man taip sakote? Vien tai, kad mano kitoks apsirengimas nei jūsų dar nereiškia, kad aš bloga!
- Reiškia, ir nedrysk man priešgyniauti mažoji nusikaltėle!
- Ne!
- Taip!
- -Neee! – mergaitė laikosi tvirtai, jokių ašarų akyse. Nieko.
- Taip! Ar tu savęs veidrody nematei?! Tikra keistuolė. Jei sutikčiau tavo tėvus…
- Žinot, keistuolis čia jūs, kad nepriimat žmonių tokių kokie jie esą. Ir ką aš jums padariau? Juk pirmas pradėjot mane apkalbinėti. Kodėl kišatės į mano gyvenimą?
- Ei, ar žinai su kuo kalbi? Mandagiau prašyčiau. Tu gal iš nepilnamečių kolonijos pabėgus?!
- Mąstykit ką norit! Ir toliau kvėpuokit savo klasiškumu. Atleiskit. Aš geriau jums netrukdysiu. – ir pasukusi neėjo savais keliais, nė nesulaukusi autobuso.
- Na, taip, kurgi. Kur ritasi mūsų visuomenė su tokiais? – neišlaikęs savo minčių galvoję ištarė.
  Vyriškis vėl įsitaisė savo stovėsenoj kaip ir prieš ateinant „keistuolei“. Lyg kas būtų numetęs milžinišką lėkštę ant Žemės, pasigirsta didžiulis garsas, ir gyvi vandens lašai pradeda kristi žemyn. Lietus. Gal bent jį pastebės, ne taip kaip nepastebėjo puikios saulėtos dienos? Ar pajaus? Ar išvis ką nors jaučia?..