Kambaryje tylu ir ramu, aš užsidegu rožių kvapo smilkalą ir skęstu savo mintyse ir svajonėse. Tas saldus rožių kvapas neduoda ramybės, o kartais migdo.
- Ak, jis toks dviveidiškas... – garsiai pareiškiu savo mintis nesitikėdama jokio atsakymo.
- Na taip, o ką darytumei jeigu tavimi norėtų tik pasinaudoti, o paskui išmestų tiesiai į šiukšlių dėžę...
  Apmigusi nuo saldžiojo kvapo klausiausi kaip skundžiasi kažkoks keisto balso padaras ir supratau, kad tai mano smilkalas.
- Na atsiprašau, bet aš taip nesielgčiau kaip jūs elgiatės su manimi... – pagaliau susivokusi prabylau aš.
- O kaip tu elgiesi su manimi?! – pasipiktinimo neslėpė senasis smilkalas.
- Taip, kaip ir turėčiau elgtis su smilkalu!
- Tai va, mieloji panele, aš elgiuosi taip, kaip turėtų elgtis bet koks kitas smilkalas.
  Supratusi, kad senasis smilkalas yra teisus, tylėdama leidau jam suprasti, kad jis laimėjo mūsų ginčą ir kad aš buvau neteisi.
- Na turiu atsisveikinti, nes jau baigiu sudegti. Aš tikrai nenorėjau tavęs suerzinti savo dviveidiškumu, kaip tu sakai, bet aš esu smilkalas ir nieko nepakeisi... – išdidžiai dėstė ponas.
- Suprantu, atsiprašau.
  Jis su pasitenkinimu lauke kol paskutinis jo dūmas išsisklaidys ore ir pelenai lengvai nukris ant mano stalo. Kai jo jau nebebuvo ir likau viena, supratau, kad daugiau niekada nepirksiu rožių kvapo smilkalų, nes jie per daug išdidūs ir savanaudžiai. Nei vienas smilkalas taip nesielgia ir nei vienas nėra manęs taip suerzinęs kaip šis ponas. Jis buvo visiškai neteisus, kad visi smilkalai tokie, toks tik Kvapnusis Rožių kvapo smilkalas.