- Mau, - išrėkė maumas ir nušuoliavo ant aukšto. Purkštelėjau ir ėmiau pjaustyt burokėlius. Jų griežinėliais išbarsčiau visus virtuvės kampus, tarkių prikišau į stalčius, o lupenų į prieangyje stovinčius batus. Maumas sugrįžo. Prisiglaudė, sumaumė ir susirietė kertėj. Žinokis.

Įsigijau jį dar pernai tarptautinėje parodoje, kur lankydavausi vien dėl degustacijų. Sūrio kubelis, picos riekelė, šaltalankių likerio stiklelis – vis šis tas. O maumas tupėjo tiesiai virš sausainių pakelio ir tyliai švilpavo.
- Kas čia? – pasiteiravau nusmurgusio žmogėno.
- Estiškas maumas. Pildo norus. Keturi litai už kilogramą.
- Atsverkit tris.
Žmogėnas linktelėjo, nušniojo maumui ausis bei penkias letenėles ir įgrūdo jį į popierinį maišelį.
- Gero naudojimo.
Vyptelėjau. Grįžusi nutrenkiau pakelį ir išvyniojau jį tik per šventes. Maumas buvo jau kiek apsamanojęs, bet lygiai taip pat gerai veikiantis.

- Maume, - aš rimtai pradėjau, - vadinsiu tave maumu. Ar galiu sakyti savo norus?
Maumas sumirksėjo.
- Burokėliai.
- Norai, - nenusileidau aš.
- Burokėliai, burokėliai.
- Na, pradžiai pusė burokėlio. Neišpildysi norų, galėsi stipt be vitaminų.
- Mau.
Visą mėnesį tempiau jam burokėlius. Sultys, košytė, salotos, net dražė – ir viskas rausva rausva. Net maumas rausvai nusidažė. O norų pildymo nebuvo. Tik rausvų vokų mirksėjimas.
Vieną dieną maumas susiruošė pabėgt. Sunkiai užsiropštė ant palangės, į dantis įsitvėrė burokėlį ir iškošė:
- Na, tai sakyk tuos savo norus.
Aš užsisvajojau.
- Noriu klevo palangėj. Arba obels. Arba abiejų iškart.
- O vejos nenori? – nusišaipė maumas.
- Ne vejos, o žolės noriu. Tokios su sraigėm, pagaliukais, kaimynais. Gausi?
- Nea, - numykė maumas. – Nebent estišką kmyną.
- Kokia šlykštynė, - išsiviepiau. – Na, tada bent jau grįžk švęsti Velykų.
- Negrasink. Jei neišsirinksi noro – o taip atsitinka dažnai – aš apkramtysiu tavo vaikų kojas, kai tik jie užsinorės miego.
- Aš neturiu vaikų, mielasai.
- Išseiliosiu stalą ir kėdes. Ir vietoj šaukštų padėsiu šakutes, o į peilių vietą – prieskonių. Neraudonuok, žinau kur juos laikai. Pamažu, bet užtikrinu, išprotėsi.
- Aš jau su tavim kalbuosi. Toliau šios ribos nenueisi.
- O pagalvės? Prikišiu jas čiobrelių ir šviežiai keptų skrebučių.
- Tu per daug išlepai. Aš norėčiau tik tos prakeiktos obels, ar tai taip egoistiška?
- Puiku. Bet ne palangėj, o ant tavo pečių. Ant dešinio galėsi turėt klevą, ant kairio – obelį.
- Nusileidai? Tuomet dar pasmakrėj norėčiau kelių kregždžių lizdų ir karties joms tupėt.
- Per daug banalu. Ir kas tada alkūnių linkiuose? Giesmynas?
- Šuns būda. Aštuoni kaimynų vaikai. Kas juda.
- O delnuose?
- Po avilį ant kiekvieno piršto. Spalvotą. Išteptą sviestu.
- Tikiuos, be bičių?
- Be medaus.
- Taip, nuo sviesto ir medaus man suka pilvą. Tai viskas?
- Dar vijoklių.
- O Dieve. Gausi savo obelį po langu ir dar žolės, tik nešnekėk daugiau tokių nesąmonių.

- Jau eini? O tavo letenėlės?
- Kaip ir ausys.
- Vadinasi, radijo neklausysi.
- Tyčiojies? Gražu iš tavo pusės.
- Aš tau kai ką turiu.
- Avilį?
- Ne burokėlį. Išdrožiau iš jo tau keturias pėdutes.
- Rausvas?
- Kaip tu.
- O.
- Jei atlėksi per Velykas, rasi ir ausytes. Obelyje. Jeigu tik ji bent kiek suspės paaugti.
- A.
- Tik nesuvalgyk jų.

Ir maumas išrisnojo – šlubuodamas. Trys letenėlės ant palangės paliko rausvas žymes, tik ketvirtoji ne. Nebent tik ant maumo snukelio.

Krimst, krimst.