Mutavusi menkė, tuno konservai ir keletas gabalėlių lašišos eksfilė. Maišelis karamelinių žirnelių, keturi vidutinio dydžio obuoliai, sulig mažo vaiko galva... Dar kai ko trūksta. Išsuku iš pilnos gatvelės besistumdančių, kažkur bėgančių žmonių ir pabeldžiu į ryškiai rožines duris.
- Taaaiiiip? – prie manęs pripuola pusmetrio ūgio geltonas siauraakis padaras.
- Aš užsisakius.... – Bet jis man neleidžia baigti, griebia už rankos ir tempia į sandėlį.
- Panele, nepatikėsit, šiandien gavome daug naujų siuntų. Štai, beveik naujos manekenių kojos iš Bankoko, - jis praplėšia vieną dėžę. – Dar kvepia dažais.
Aš pavartau blizgančius nuo lako beformius pagalius ir pastebiu kelis išsukinėtus mažuosius pirštelius.
- Išmatavimai? – klausiu.
- Devyniasdešimt aštuoni su trupučiu. Na, taip, dauguma nori devyniasdešimties, bet kokios kojos kojos, juk tokios patvoriuose dabar nebesimėto, – gali užspardyt ką tik nori negyvai.
Aš nukreipiu dėmesį į didžiulę krūvą rožinių plastmasės gabalų.
- O čia?
- Širdys. Turime atsparių naivumui, vaikškumui, taip pat perdėtam mandagumui. Su ličio signalizacija. Iš Kinijos pietryčių.
- Šalutinis poveikis?
- Na, ne visos pripažįsta meilę. Optimizmo dingimas. Keršto, pavydumo priepuoliai. Bet juk tai gryni niekai! – jis kiša man į rankas gal penketą, bet aš nusikratau.
- Ne, ačiū, manosios galiojimo laikas dar nesibaigė.
- Bet juk artėja Valentino diena! – padaras nustemba.
Aš vyptelėju.
- Neturiu nieko, dėl ko manoji trintųsi. O, beje, iš ko jos?
- Lateksas, kaučiukas ir gyvuliniai riebalai.
Nusipurtau.
- Ko nors... paprastesnio?
- Turime keletą iš celiuliozės.... Bet nepatogios. Keletas klientų skundėsi niežėjimu.
- Ak, - aš atsidūstu ir imu dėžėse žarstyti dar blizgančias baltas akis. Jos nemaloniai kliuksi. Jau mėnesis, kaip ieškau su žalia rainele, bet niekur nerasi kitokių, kaip tik rudas ir šviesiai žydras.
- Klausykite, - aš pagaliau įsidrąsinus pasilenkiu prie padaro ir sušnabždu, - prieš savaitę pas jus užsisakiau žmogiškumo. Gal jau atvežė?
Padaro veidas nušvinta. Jis puola į tamsų kampą, prie sukiužusio stalo, ir ima raustis jo stalčiuose.
- Štai, - jis mestelėja ant kėdės keletą maišelių. – Vieni brangesni, kiti pigesni. Turime be konservantų ir maksimalistams. Štai šitas užaugintas biologiniame ūkyje, šiti geresni lengvatikiams ir naivuoliams. Rinkitės.
- O jie kartais nepapeliję? – nusičiaudėju nuo priplėkusio kvapo.
- Na, ką jūs, panele! – padaras išpučia akis. – Viskas gryna ir šviežia, dar kvepia nitratais ir trąšomis, štai, pauostykite.
- O šis, - duriu pirštu į rausvos klampios masės, lyg pernykščių šaltibarščių, maišelį. – Kokia jo kaina?
- Na, - siauraakis pasikrapštė galvą, tankiai apaugusią žiuželiais,  - už kilogramą ne mažiau šimto. Brandintas rūsy, visgi.
- O ko jie skiriasi? – pakiloju pilkąjį ir rausvąjį maišelius.
- Reiktų klausti, kuo jie nesiskiria, - nusijuokia išsigėmėlis ir išsiviepia. – Šito, rožinio, žmogiškumo paklaida tik du procentai, o to, papeli... che, pilkojo – dvidešimt septyni.
- Dvidešimt septyni? – man atvėpsta burna.
- Rizika yra rizika, - jis gūžtelėja pečiais.
Aš apsidairau. Dar reikia nusipirkti anglių, vynuoginio muilo ir gabalėlį sūrio, pašerti balandžiams.
- Gal atsverkit man to pigesnio, - aš įbruku jam keletą banknotų ir padaras ilgai terliojasi su svarstyklėmis, vietoj svarsčių naudodamas marinuotų ausų stiklainėlius.
- Eurolitų neturite? – jis pasiteirauja. – Nuolaida, pusantro procento.
Vyptelėju - nuolaida mažesnė net  už žmogiškumo paklaidą. Aš papurtau galvą ir jis įberia man šimtą dvidešimt septynis gramus žmogiškmo, o pinigus įmeta į rožinę kasą.
- Viso gero, - atsisveikinu.
- Ahrm.
Ten buvo vyras ar moteris?!
Man beeinant per aikštę, supelijęs maišelis prakiursta ir žmogiškumas, lyg gyvsidabris, lašeliais pažyra cementu, kur juos apspinta alkani balandžiai. Jiems išauga mažos kojytės ir rankutės, kiekvienam po tris, raudonos akys susiaurėja, ir jie išsibėgioja į akligatvius. Paklaidos nebuvo.
Aš keikiuosi, kad reikėjo verčiau pirkti porą kojų, ir kėblinu į sūrio krautuvėlę.