Ant stogo sutūpę miesto ištremtieji
- vadina juos kaminkrėčiais -
Amžinybėmis laužo
        po gabaliuką šiferio
ir mėto žmonėms gatvėje
        po kojom, prašydami nukelti.

Su ašarom palydi. Kiekvieną.
Lemena:,, Neims, o ožiuosis-s-s, ožiuosis-s-s... „
Ir iš liūdesio nuvalgo
Ankstyvąjį sniegą.

Praeivis retas bepakelia
          galvą, nes žino -
Kas begyvena arčiau Dievo,
          nei šitie pasmerktieji?

Taip stogas
                po
                      stogo
miestas nyksta;
namai uždūsta nuo smalkių;
nutyla praamžis ožiuosis-s-s...

Ir tada, pakėlusi galvą,
šaukiu:,, Kaminkrėty, kaminkrėty,
atlaužk man vieną čerpę.
Pabursiu,
kada jums bus atleista“.

Nes žinau, kad jau niekas negirdi,
                ten, prie Dievo,
                jau nieko nebėra gyvo.