Sveikas, brangusis Pjerai,

žadėjau tau parašyti iškart, kai atvyksiu čia. Viskas, ką šiandien patyriau, spaudžia smilkinius lyg žnyplės, iš viso, niekas negali to papasakoti, kaip jautiesi patekęs į vaikų namus, gražiai ir skambiai vadinamus „Magdos našlaičių prieglauda“-kad suprastum, ką tai reiškia, viską reikia pajausti pačiam.

Tik įžengus pro tų namų slenkstį, mano kvėpavimo takus užplūdo aštrus keistas kvapas. Netrukus paaiškėjo, jog jį skleidė chloru plaunami tualetai netoli įėjimo, nes čia tuoj pat iš jų išpuolė senyva moteriškaitė su tuoletų šveitikliu ir baltomis prigludusiomis pirštinėmis. Iš pirmo žvilgsnio, ji atrodė miela. Rusva susiraukšlėjusi veido oda įsitempė ir išlindo protezuota šypsena, jos akys sublizgėjo, senutė šiaip ne taip nusiėmė pirštines ir chloru nuėsta oda įslinko man į parankę. Nieko nekalbėjusi, ji užtrenkė duris, už jų palikdama pasiuntinuką, ir nusitempė mane į taip vadinamą administraciją. Ten mane pasitiko kvaištelėjęs vyriškis, sėdintis prie stalo, nukrauto, matyt, paliktų ir įvaikintų vaikų vardais išmargintų lapų šūsniais. Jo apsiblaususios akys mane nužvelgė lyg sakytų: „Dar vienas paliktas šalti žvirblytis“. Procedūra neilga. Trumpai ir aiškiai surašė, tikrąją tiesą palikdamas tarp eilučių: „Tėvai žuvo per autoįvykį“. Aš bandžiau aiškinti, jog buvo didelis gaisras ir... „Nesvarbu, katinėli“-ištarė jis. Tuo metu ta pati senutė vėl čiupo palto skverną ir nusliuogė ilgu koridoriumi, iš paskos vilkdamasi mane. Atidarė vienas iš papilkėjusių durų ir įstūmė. „Tavo kambarys“-sušvokštė ji. Pakėlęs galvą, pamačiau daug žiurkiškų snukučių. Ne, tai nebuvo milžiniškos žiurkės su dideliais kapliniais dantimis ir ilgom lyg sliekai uodegom, tai buvo mano kambariokai. Susipažinau su jais ir numečiau kiekvienam po draugišką šypsenėlę, nors jie neatrodė, kad džiaugtųsi gavę naują draugą. Išgirdome čaižų varpelį. Visi, išskyrus mane, suprato, kad metas eiti į lauką. Instinktyviai nusekiau visų paskui. Kiemelyje būriavosi berniukų rateliai. Jie buvo įvairaus amžiaus ir ūgio, svorio ir sudėjimo. Greitutėliai atžingsniavo kvaištelėjęs administratorius, visi susirikiavo ir patraukėme kažko link. Netoliese esančioje aikštelėje ir sustojome. Berniukų šurmulį nutildė juostantis dangus. Nuo linkstančių beržų pakilo šimtai juodų varnŲ ir vArnų, nuo kurių kranksėjimo ir sparnų plakimo visiems šiurpo oda. Mano mintyse pokštelėjo „O“, tada, kiek pavėluotai, prisijungė „ho“. Tuo pat metu prie manęs priėjo liesas berniukas ir pasisveikino-“Sveikasatvykęsįvarnųsalą, čiajosgerbiamos, nesjųbijo. Sako, jeitoksbūrysnusileidžiatavokieme-šisprakeikiamas. Beje, neišsigąsk-prieglaudąjosrenkasinakvynei. Ištiesų, jųnereikiabijoti, ašJulius. „-subėrė. Tą valandėlę, kurią davė žaidimų aikštelėje, aš prasėdėjau ant rąsto su naujuoju pažįstamu. Mes nekalbėjome, tik stebėjome virš mūsų galvų ratus sukančias varnas. Grįžtant iškart nužvelgiau prieglaudos stogą. Jis buvo apdergtas varnų išmatomis taip, kad vos raudonavo keletas čerpių. Nubėgau nusiplauti rankų, nes netrukus žadėjo vakarienę. Atsukus čiaupą, pasipylė geltona masė rūdžių, tada, su didžiuliu riaumojimu, pasirodė kiek skaidresnis vanduo (?). Nukiūtinau į kambarį vis labiau jausdamas, kaip iš vidaus mane graužia chloro prisodrintas oras. Kambaryje radau Julių. Kairėje rankoje, už kojelės, jis laikė varną. Jos sparnai mataravosi, iš pražioto snapo papsėjo kraujas. Jis atkišo varną. „Matai, jų nereikia bijoti. „-nusijuokė jis. Staiga atsilapojo durys, įžengė senutė, jau be baltų pirštinių, ir išsivedė mano drąsųjį draugą. Daugiau jo nebemačiau, tik dar keletą minučių girdėjau, kaip dundėjo senutės ir berniuko žingsniai ilguoju koridoriumi. Nudelbęs akis žemyn, išsigandau-ant grindų aušo varnos kraujas...

Čia šalta ir nejauku, noriu namo. Niekas tavęs nebepakeis, mano brangiausias drauge. Ak, Pjerai, kodėl ir tu turėjai mane palikti?
           
                                                  Su begaliniu ilgesiu-Ravenas


Raven-angl. varnas