Jūsų Karališkoji Varnų salos Didenybe,

vardan senos mūsų draugystės drįstu į Jus kreiptis šiuo laišku. Pažįstate mane nuo gimimo, pažinojote mano tėvus ir senelius, žinote, jog mes visada buvome Jums ištikimi.
Mano dėdė generolas Kazimieras Arvinas man pasakojo, kokį skausmą Jums teko ištverti netekus dukters Didžiajame Balandžių mūšyje. Ji buvo narsi karžygė, paaukojusi savo gyvybę dėl mūsų visų gerovės ir varnų tautos išlikimo. Mes pagarbiai nešiojame gedulą jau penkias dešimtis metų.
Pabrėžiu, kad šiuo laišku nenoriu įžeisti Karališkosios šeimos ir sumenkinti Jūsų Prakilnybės skausmo. Tačiau turiu pripažinti, kad darosi vis sunkiau išlaikyti šviesų Jūsų dukters, bebaimės princesės Arijos, atiminimą. Jaunų varnų širdyse dega atsidavimas Tėvynei ir pagarba savo protėviams, tačiau jie nebesupranta Varnų salos gedulo.
Neišvengiamai artėja karas, Didžioji Balandžių imperija stiprėja. Salos jaunimas didžiuojasi savo princese. Jie nori švęsti legendines karalaitės Arijos pergales ir melsti jos pagalbos artėjančiuose mūšiuose.
O ir mes, senoliai, prisimename jos narsą ir teisingumą. Gėris atsispindėjo skaisčiose, už sniegą baltesnėse princesės plunksnose ir giedrame mėlynų akių žvilgsnyje.
Aš, visų salos varnų vardu, nusižeminęs prašau Jūsų leidimo stoti į naują kovą pasipuošus Jūsų dukters, princesės Arijos, baltu rūbu ir lyg vėliavą nešti jos šviesų atminimą.

Nuolankus Jūsų tarnas
Kristofas Arvinas, Varnų salos seniūnas.