Sveikas!

                Štai ir vėl aš! Šįkart jau iš varnų salos. Žinau, kad supyksi už tokią temą, bet, tikiu, greit atsileisi ir plačiai nusišypsosi. Jei man praeitą kartą rašei (tiesa, dėkui už atvirlaiškį) apie kivių lupimo meną, aš turiu teisę rašyti apie varnas. Nepaneigsi nei mano laiško, nei manęs. Lygiosios (arba tiek pat akmenų abiejų daržuose).
                Tikriausiai varnos yra blogai. O jei jos tampa dienom, viskas virsta tragedija. Arba atvirkščiai. Skubu nusileisti aukštu žemyn iki vakardienos ir papasakoti apie savo tuščias keliones, kad suprastum mano melancholijas.
                Buvau turguj. Kaip pirmosios civilizacijos žmogus keliavau iš valandos į valandą be priežasties ir tikslo. Turginė nuotaika lydėjo visą rytą. Gal todėl ir šokinėjau per prekeivių šiukšles ant tako, tikdėdamasi, kad kažkas pamatys ir pamanys, kad dar yra tokių originalų, kurie neslepia savo kvailumo. Optimistė – niekam nerūpėjo. Vistik būčiau laiminga namo parstriksėjus, jei ne berniukas, pardavinėjantis laikraščius. Vos išgirdus natas nuo jo lūpų, susigūžiau ir pagalvojau, kad jam vargšui gerklėj įtaisyta spiralė, kuri iškreipia ne tik balsą bet ir žodžius.
                Gal todėl pusė dienos tylėjau, nes buvau jau ir anksčiau pastebėjusi, kad ir mano balsas džeržgia, tik tikėjau, kad kiti to negirdi. O dabar, kas čia žino. Taip, jau prabėgo daug metų, kai paskutinį kartą klauseisi manęs. Rėkiau, kad sulankstei per pietus šakutę. O Tavo tono jau nebeįmanoma atgaminti, kaip ir arbata dabar taip saldžiai nebesileidžia pasaldinama (nevykusi užuomina).
              Jau pamečiau turgų. Grįžtu. Viskuo pasibaisėjusi (kartu ir savim), patraukiau namo. Ir žinai ką, juose buvo tuščia. Kaip ir sapnuose – tik linoliaumas ir protarpiais plytelės. Ir nebuvo nieko. Valandos ir tos buvo suvalgytos, o mintys sulestos paukščių, beldžiančių snapais į langą. Ir dėl to nebuvo kaltas turgus ar berniukas – tik aš pati, kad nebeturėjau kaimiško sūrio, kurį būčiau galėjus paberti varnoms ant lauko palangės. Aš pati kalta, kad Tau neatrašiau prieš tuos tris metus, kai atsiuntei savo kivių lupimo aprašymus. Regis, pasimečiau laike ir vėl. Ir mano alkanos varnos pasiklydo.
              Atrašyk greičiau, kol dar neužsnigo mano mažutės salos ir mano paukščių.

                                                                                                                                                                  Tiesiog Tavo