Mieloji Astrida,

Mama sako, kad turėčiau į Jus kreiptis „gerbiamoji“ ar kaip nors panašiai, tačiau man atrodo, kad Jums nepatiktų „gerbiamoji“, kaip ir man tikrai nepatiktų, jei kas nors mane vadintų „gerbiamoji Gretute“. Skamba labai nedraugiškai ir nesmagiai - tarsi aš būčiau suaugęs ir piktas dėdė.

Dar mama sako, kad laišką reikėtų pradėti nuo prisistatymo, todėl dabar prisistatysiu. Aš esu Gretutė Miuler ir man netrukus sueis aštuoneri. Aš turiu brolį, kuris yra kvailas, nes galvoja, kad jis jau per didelis žaisti su mažomis mergaitėmis, tokiomis, kaip aš. Taip pat turiu mamą ir tėtį, kalytę Dorą, keletą vištų ir vieną pasipūtusį gaidį. Visi mes gyvename Klevų gatvės ketvirtajame name - tai nedidukas namelis su pačiu raudoniausiu stogu visoje Varnų saloje.

Kaip jau supratote, gyvenu Varnų saloje. Todėl ir rašau Jums, miela Astrida. Suprantate, aš esu didžiulė Jūsų knygų mylėtoja, tačiau kai perskaičiau knygą apie Varnų salą, truputį pyktelėjau pamačiusi, kad nepaminėjote joje pačių geriausių Varnų salos dalykų.

Mama sako, kad Jūs niekada nebuvote mūsų Varnų saloje ir ją išgalvojote, todėl knygoje ir nėra paminėti tikrosios salos gyventojai. Todėl būtinai turiu parašyti Jums šį laišką ir papasakoti apie Varnų salą, kad kitą kartą nieko nieko nepraleistumėte.

Nieko baisaus, kad nepaminėjote didžiausio Varnų salos ąžuolo, pono Petersono katino, mūsų raudonojo stogo ir net to pusiasalio, kurio forma labai panaši į pono Giunterio nosį. Baisiausia, kad nepaminėjote ponios Merten.

Ponia Merten yra pati įdomiausia ponia visoje Varnų saloje. Matote, ponia Merten nėra paprasta ponia - ji stebuklinga.

Mama sako, kad turėčiau ją vadinti stebukladare, o ne stebuklinga. Tačiau mama, kaip ir dauguma suaugusių, nesugebėtų atskirti stebuklingo žmogaus nuo paprasčiausio stebukladario.

Taigi, ponia Merten yra stebuklinga. Tėtė sako, kad ji paprasčiausiai keista, bet man atrodo, kad keistu galima pavadinti nebent poną Petersoną, kuris kalbasi su savo katinu ir tiki, kad katinas vieną dieną jam atsakys. Ponia Merten tokiais niekais neužsiima.

Pirmas stebuklingas dalykas apie ponią Merten yra jos automobilis. Ji vienintelė visoje saloje turi tokį. Tėtė sako, kad tai Rolsroisas. Taip pat jis sako, kad turėti automobilį saloje, kurią pereiti galima per 10 minučių, o apeiti - per 30 minučių, yra kvaila. Aš taip nemanau. Aš manau, kad turėti automobilį tokioje saloje yra stebuklinga. Juk nieko nėra šauniau, nei išdidžiai sukioti automobilio vairą, lėtai važiuojant vienintele Varnų salos gatve.

Kitas stebuklingas dalykas apie ponią Merten, yra jos lietsargis. Kai ponia Merten nevažiuoja savo nuostabiuoju automobiliu, ji eina pasivaikščioti po Varnų salą, pasiėmusi lietsargį. Net jeigu būna pati saulėčiausia diena metuose, ponia Merten nepalieka lietsargio namuose. Tiesa, ji dar nė karto nebuvo jo išskleidusi. Tėtė mano, kad ir tai yra kvaila - lietsargius reikia nešiotis tik tada, kai lyja. Aš sutinku, kad tuos lietsargius, kurie saugo nuo lietaus, nešiotis saulėtą dieną yra kvaila. Tačiau ponios Merten lietsargiui nereikia jos saugoti - juk ji niekada nekelia kojos iš savo namelio, kai lyja.

Na, o pats stebuklingiausias dalykas apie ponią Merten yra ponas Hemingvėjus. Ponas Hemingvėjus - tai jos šuo. Bet jis nėra paprastas šuo. Pirmiausia, jis neturi būdos, tačiau turi šukas, kaspiną ir keletą megztinių. Antra, Hemingvėjus niekur nevaikšto pats - ponia Merten nešioja jį ant rankų. Ir trečia - jis mažesnis net už mūsų gaidį. Visi kiti salos šunys nė iš tolo neprilygsta ponui Hemingvėjui. Jis yra pats geriausias ponios Merten draugas, be to, jis yra labai garbingas ir protingas šuo - taip sako ponas Petersonas. Ponas Hemingvėjus su ponia Merten puikiai sutaria, tik kartais truputėlį pasipyksta - tada girdėti pono Hemingvėjaus piktas kiauksėjimas. O ponia Merten visada išlaiko malonų ir mandagų toną, ji myli savo Hemingvėjų, kiekvieną dieną šukuoja jo garbanas ir įriša raudoną kaspiną, o per kiekvienas Kalėdas dovanoja jam po megztinį. Tėtė sako, kad jiedu net valgo iš vienos lėkštės, vadinasi, ponas Hemingvėjus vienintelis iš visų salos šunų moka gražiai elgtis prie stalo.

Dar ponia Merten turi visokių nedidelių stebuklų, tokių kaip nėriniuotos pirštinaitės vasarą, jos didžiulis valandas mušantis laikrodis, kurį girdi visi salos gyventojai, rankinukas, į kurį tilptų tik vienas graikinis riešutas ir skrybėlaitė su didžiule spalvota plunksna, kuri bažnyčioje per pamaldas nuolat kutena ponui Giunteriui nosį.

Ponia Merten yra svarbiausias dalykas, kurį šiandien norėjau Jums papasakoti. Jūs jokiu būdu negalite jos nepaminėti, kai kitą kartą rašysite ar pasakosite apie Varnų salą. Dar galėčiau papasakoti apie pono Petersono ir šarkų karą dėl vyšnių arba kaip kartą mūsų gaidys buvo išplaukęs ieškoti Amerikos, tačiau mama sako, kad šiam laiškui jau užteks pasakojimų, o man pats metas į lovą. Todėl apie kitus šauniausius Varnų salos dalykus galėsiu papasakoti tik rytoj.

Labanaktis, miela Astrida.


Patys nuoširdžiausi linkėjimai,

Gretutė Miuler

P. S. Mama man sako, kad Jūs, miela Astrida, esate mirusi ir negausite mano laiško, bet aš ja netikiu. Žmonės, kurie rašo tokias nuostabias knygas negali tiesiog imti ir numirti. Jie juk irgi šiek tiek stebuklingi.

O net jeigu Jūs ir mirusi, juk kas nors turėtų nešti laiškus į dangų. Kitaip tas dangus būtų baisi nuobodybė.