Sveikas, Gurkšnotojau,

Kvailokai skamba? Puiku. Bet juk tai – teisybė. Jei nori, galiu meiliai tave vadinti Kūrėju, bet pats pripažink, kad ne per daugiausiai esi to vertas.

Juk neatpažinai, kas rašo? Viena iš Tų, kuriuos jau seniausiai užmiršai. Kiek sniego mes išmindėm prie tavo namų, kai vakarais per langus imdavai mėtyti obuolius ir mandarinus! Jų žievelėmis užkišdavome tavo lietvamzdžius ir, atėjus pavasariui, visos kiemo balos pasidarydavo oranžinės. Tu keikdamasis valydavai pažlugusią graužtukų masę, o mes stebėjom tave ir tylomis mokėmės semtuvėlio-maišo judesio meno.

Žinai, pas mus iki šiol sklinda gandai, jog kartas nuo karto kažką gurkšnojai. Pripažink, juk tavo atminty neliko prisiminimo apie smėliadėžę? Tu mums ją sukalei savo sode, susodinai žaisti, o pats išėjai snūstelėti. Sakei - pailsėsi sekmadienį ir grįši. Deja, pramiegojai. Ir gana daug.

Tikra tiesa, mes buvom kiek išsigandę, kai tu tiek laiko neparsiradai. Išlydėm tavo sodo žolę, žiogus, kitą gyvastį ir prisigaminom tirštutėlio asfalto. Argi ne puiku? Išliejom juo medžius, tvorą, net tavo atvaizdą! Kur jau - daugybę, kiekvienas turėjom bent po dešimt. Išpuošėm juos lempelėm, blizgučiais – ir kartu pamiršom tavo tikrą vardą. Kadangi nebebuvai toks kaip mes, tapai mūsų dievu. Įsivaizduoji, mes statėm tau garbinti smėlinius namus ir aukojom vabzdžius, kai tu tuo tarpu sau kuo ramiausiai kažkur gurkšnojai šaltą kakavą, seniausiai mus užmiršęs.

Tik aš prisiminiau, kad gyveni ten, kažkur už sodo vartelių. Matyt, ir dabar beri varnoms kapotų apelsininių pastilių, kad retkarčiais pas mus užklysta viena kita tavo pavaldinė išsičiaudėti. Nutupia ant smėliadėžės kraštų ir kranksi. Kiek apteršusi vis dar stropiai saugomas smėlines šventyklas, pasigriebia vieną iš mūsiškių ir išsineša anapus. Nusprendžiau padaryt šito laiško asfaltines kopijas ir kiekvienam įkišt į kišenę, gal netyčia užtiksi, kuopdamas kiemą? Turiu keletą prašymų nuo visų. Ne, ne atidaryti vartelius. Gal galėtum sukalti naują smėliadėžę? Taip smagu vaidinti kūrėjus, kad niekas net nenori paleisti iš rankų smėlio kastuvėlių. Tik kad nebetelpam čia visi.

Atsiųsk atsakymą per varną, būtų dar šauniau, jei pats atskristum, įsikabinęs į jos koją. Šiek tiek ėmė trūkti stebuklų tavo dieviškumui įrodyti.


Su šypsena, Žmogus.


p. s. Tikra tiesa, mes dar mokam šypsotis. Primena tavo pirmasis atvaizdas. Lūpų kampučiai nuleisti žemyn, suraukti antakiai ir kakta, tiesa?  Semtuvėlis-maišas, semtuvėlis-maišas. Išmokom tavo pamoką.

                                                                                                                  Iš Varnų čiaudėjimo salelės.