Mano Drauge,
Šaltos srovės nelyginant neigiamos mintys, nuplukdė mane tolyn nuo kranto. Tapau tarytum.. sala. Aš, ir mano keturios sienos.
Žinau, patarsi nepergyventi, juk stalčiai pilni prisiminimų, o ąžuolinis stalas pastatytas kaip tik akimirkų fiksavimui ir laiškų rašymui. Tačiau, mielas drauge, jaukumas virsta nerimu.
Pro langą net nematyti mano krantus apsėmusio mėlio- tik varnos aptūpusios palanges. Nerimastingai brazda jos. Jų snapų kalenimas išveja ramybę, kuriai išėjus lieka tik juodi įspaudai, slegiančio kranksmo įrėžti  ant odos, ir juodos plunksnos išbarstytos po kojom čia apsigyvenusių varnų.
Tos plunksnos limpa prie kūno, skandina visą salą- mane, - traukia į dugną, su visais keturiais krantais. Rašau tau šį laišką, kaip paskutinį savo ženklą,
Laikykis  . . . . .
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
                                    Jis pajuto kai suskaudus smilkiniui paskendo dalelė jo.