Vienas debesis, atpūstas šiaurės vėjo,
Grakščią sodo kriaušę taip įsimylėjo,

Kad visais lašais, visais iki vieno,
Ėmė švelniai glostyt mylimos kamieną.

Kriaušė tik nuraudo ir žiedais išsprogo
Ir dabar jau pučias, visiems dangų rodo:

„Ten mano meilužis vadovauja vėjams,
Kai tik aš panoriu - tuoj man lietų lieja. „

Bet šiaurinis vėjas, jos žodžius išgirdęs,
Debesiui parodė, kas čia šeimininkas.

Čiupo jį už sprando ir į šiaurę tempia,
Kriaušė šakas grąžo, viršūnėlę lenkia:

„Kam mane palieki, tarsi kokią vyšnią! „
Debesis jau toldamas dar sušuko - Grįšiu! -

Ir netrukus užu horizonto dingo.
Kriaušė laukia, ilgis, džiūsta nelaiminga,

Šakeles pakėlus, žvelgia vis į dangų,
Debesies meilužio niekaip nesuranda.