Kostas atlėkė iškart, kai jam paskambino. Elena ligoninėje. Elena užpulta. Vargšė Elena. Mintys strigo Kosto galvoje.
Pas seserį jo neįleido, po narkozės ji vis dar buvo be sąmonės. Priėjęs prie didžiulio palatos lango, Kostas matė Eleną susmegusią pataluose. Merginos veidas buvo toks pat baltas, kaip tvarsčio juosta jai ant kaktos.

Kostas nuskubėjo į komisariatą. Abejojo ar iš to bus daug naudos, bet manė gausiąs bent šiokios tokios informacijos. Vis tik – visi jį čia pažinojo ir tikėjosi, kad, baigęs policijos akademiją, Kostas taps jų kolega. Jis buvo toks panašus į savo tėvą.
Pats komisaras Genigas ėmėsi šios bylos. Kadais jis buvo artimas Kosto ir Elenos tėvų draugas. Dabar, kai mirė Kosto senelis, o sesuo užpulta, Genigas jautė vos ne pareigą padėti. Ir Kostui jis papasakojo daugiau, nei leidžiama tokiomis aplinkybėmis.

Jo seserį senelio antikvariate radusi ponia Levičkienė.
Kostas šią ponią matė vos porąkart, bet didelės simpatijos jai nejautė. O kaip gi galėjo? Levičkienė dvigubai jaunesnė už jo senelį, ištekėjo už jo vos prieš mėnesį. Praėjusį penktadienį, po laidotuvių, ši moteris atlėkė į teismą su neva prieš pat mirtį senelio parašytu testamentu. Testamentas patvirtintas, viskas atiteko jai.
Genigas tęsė toliau:
- Elenai galva praskelta turbūt vienu tų antikvariato laikrodžių. Keisčiausia, kad ji buvo basa, rankos surištos ilga kojine. Batų niekur neradome. Nežinom, ar kas nors dingo iš antikvariato. Tik tavo senelis galėtų tai pastebėti. Liudininkų rasti nepavyko. Mes aklavietėje, Kostai. – Paskutinį sakinį komisaras pasakė tyliau, jo balsas prikimo. Kostas pastebėjo, kad Genigas seniai nebėra energingas jaunuolis.
- Ar tai negalėtų būti susiję su senelio mirtimi?
- Juk jau kalbėjom apie tai. Jis buvo senas žmogus, širdies smūgis tokiame amžiuje – nieko keisto.

Kostas ketino užeiti į senelio namus, pasikalbėti su ponia Levičkiene. Tačiau dar pusiaukelėje jį pralenkė kelios policijos mašinos kaukiančiomis sirenomis, o priėjęs namą išvydo, kaip du policininkai tempė klykiančią Astarą Levičkienę. Iš jos burnos veržėsi padrikų garsų lavina, kurią, įdėmiau įsiklausęs, Kostas šiaip ne taip išnarpliojo:
- Č-č-ia ttie vaikš-kšiš-čiai? Arn-ne? T-t-aiip? – žodžiais springo ponia. – Ta apps-psigimu-s-ss merr-g-io-tė? – košė pro dantis toliau – Ir-r tas asil-la-as?!
Bet Levičkienė buvo greitai sugrūsta į mašiną ir riksmai nutilo.

Kostas tik po gero pusvalandžio, vėl būdamas netoli ligoninės, prisiskambino Genigui.
- Tavo sesuo, atsibudusi po narkozės, pasakė, kad ją užpuolė ponia Astara. – Genigas buvo uždusęs – Kai atvažiavome pas ją, Levičkienė puolė į isteriją. Klykė, jog mes korumpuoti, jog tavo sesuo meluoja. Matai, Astara nuo pat jūsų senelio mirties kasdien skambinėja į komisariatą, sako, kad kažkas slankioja apie jos namus. Ji įsikalusi į galvą, kad tavo senelis nužudytas dėl palikimo.
- Bet juk palikimas atiteko jai!
- Taip, bet žudikai neva nežinoję apie pakeistą testamentą.
- O apie kokius ten vaikiščius ji klykė?
Ragelyje kelias sekundes girdėjosi tik tankus Genigo kvėpavimas.
- Apie tavo seserį ir Saulių, vaistininko Beletnio sūnų. Na, žinai, tą...
- Žinau, žinau, kur nežinosi, – Kostas staiga susierzino – kalbėjau su juo. Kad prie sesers nelįstų.
- Na, man jis atrodė nieko vaikinas. Astara laiko jį chluliganu. Beje, ji ir apie tave ne pačios geriausios nuomonės.
- Tai man ne itin rūpi. Gerai ją prižiūrėkit, o aš eisiu pas seserį.
- Perduok jai linkėjimų. Per visą šurmulį taip ir neaplankiau. – Genigo balsas kiek pralinksmėjo.

Kostas įėjo į palatą.
- Kaip tu čia atsiradai?
- Atvažiavau. Juk negalėjau tavęs palikti vienos.
Elena dabar atrodė dar silpnesnė. Žiūrėjo į savo rankas, sunertas ant antklodės.
- Kas nutiko?
- Jau pasakojau policijai.
- Tu vėl susidėjai su Saulium?
- Ne, jis kvailys. – Elenos skruostai kiek paraudo, ir ji kiečiau suspaudė lūpas.
- Šaunuolė.
Jie nejudėdami sėdėjo kelias minutes. Kostas nutraukė tylą.
- Aš turiu eiti. Tau linkėjimai nuo Genigo, komisaro.
Elena pirmą kartą pažiūrėjo į brolį. Kostas pamatė pilkas, dideles akis. Jos blakstienos nežymiai virpėjo, lūpos krustelėjo. Bet ji nieko nepasakė ir Kostas išėjo.

Kostas uždusęs atbėgo prie senelio namo. Šįkart čia buvo tylu. Namą apėjo iš kiemo pusės, kur sodininkas buvo neseniai pasodinęs kelis rožių krūmelius.


- Maniau būsi atsargesnis.
- Ką čia veiki? Neturi teisės šitaip įsibrauti.
- Turiu, Sauliau. Juk sakiau tau nelįsti prie Elenos. O dabar ji ligoninėje.
- Ji būtų išdavusi mus. – Saulius buvo išsigandęs
- Ne mus, o tave. Beje, ji vis dar gali tai padaryti. Tik bijo.  Elena protingai padarė, atsikratė Levičkienės. Gal ir nuo palikimo kas nubyrės. Nors, žinoma, tau tai neturi rūpėti... – ironija Kosto balse buvo akivaizdi.
- Ji įskūs mane, aš įskūsiu tave. – Saulius apsilaižė lūpas. Jo akys buvo didelės, pilkos. Lygiai tokį žvilgnsį Kostas matė ligoninėje.
- Tavim nepatikės. Pats pagalvok, – Kostas lėtai žingsniavo po kambarį – Elenos batai pas tave. Elenos batų pėdsakai senelio sode – katik mačiau. Juk batus pasiėmei išsigandęs. Galvojai, policija supras, jog Levičkienė nekliedi, kad tikrai kažkas – o tas kažkas esat judu su Elena – slampinėjo po senelio langais. Manėt, jog deimantai ten? Bet, žinoma, Elena galiausiai suprato, jog jie turi būti antikvariate. Dar sukišti į tą seną kojinę. O tu ją tikrai išradingai panaudojai! – Kostas parodė savo baltutėlius lygius dantis.
Saulius nekrutėjo.
- Na, kvailys aš, kad nesugebėjau pats išsiaiškinti kur jie. Teko įtraukti ir Eleną. – Kosto balsas buvo vis toks pats ramus. Tik kalbant apie seserį jam nuo veido nuslydo pašaipi šypsena. – Mūsų mergaitė suprato ir dar vieną dalyką. O gal net pats prasitarei? Kad senelis nemirė taip sau paprastai.
- Aš juk jo nežudžiau! – Saulius suspigo beveik isteriškai.
- Taip, žinau. Bet, matai, jie netruks susieti galus. Tu – vaistininko sūnus, o mano senelio vaistai kažkaip stebuklingai ėmė ir susikeitė su kitais, kiek per stipriais tokiam senam žmogui. Prisiminkim dar judviejų pėdsakus po senelio langais...
- Tu neišdrįsi, aš tave įskusiu. Be to deimantai pas mane.
- Atiduok juos, tuomet neįskūsiu. Juk žinai, kad neturi kur dėtis.
Saulius stovėjo sustingęs. Jo akys buvo traiškanotos, plaukai pasišiaušę. Iš kišenės ištraukė susuktą rudą skudurą. Kostas ištiesė ranką.


Po minutėlės kažkas kumščiu porą kartų trenkė į duris.
- Atidarykite, policija!