Frenkiui Olsonui šią savaitę nesisekė. Tiesą pasakius, jam niekada nesisekė. Toji byla, toji kvaila dramblio byla jį galų gale pribaigs. Protingiausia būtų viską pamiršti, bet Frenkis negalėjo.

Kai ponia Džeferson pasirodė jo biure, Frenkio galvoje buvo apsigyvenęs džinas iš butelio. Prastas pigus džinas, todėl ponios Džeferson kulniukai, regis kalė vinis į Frenkio karstą, jai dar nepriartėjus prie kabineto. Tik vėliau Frenkis suprato, kad karsto metafora buvo labai tinkama šiai bylai.

Ponia Džeferson buvo graži moteris.
- Aš ponia Džeferson - prisistatė. - Atėjau dėl vagystės.
- Ką pavogė?
- Dramblį.
Frenkiui pernelyg skaudėjo galvą:
- Ponia, jums reikia į gretimą kabinetą. Ten dirba mano pažįstamas skyrybų advokatas, vyrukas turi neįtikėtiną jumoro jausmą. Jūs turėtumėte su juo sutarti.
- Jūs ne taip supratote, aš nejuokauju. Dramblys - tai sidabrinė dramblio formos sagė, inkrustuota šešiais keturių karatų deimantais. Man ją dovanojo vyras.
Frenkis atsiduso:
- Atleiskite. O aš pagalvojau, kad jūs iš zoologijos sodo.
Ponia nusišypsojo ir pasilenkė arčiau Frenkio. Frenkis įsistebeilijo į gražiai atsivėrusią iškirptę.
- Tai labai delikati situacija. Aš žinau, kas paėmė segę.
- Kas?
- Ar aš galiu tikėtis, kad niekas neišgirs to, ką jums dabar pasakysiu?
- Skauto garbės žodis - prisiekė Frenkas, bet tuojau pat susiėmė - Jei jūs mane pasamdysite, tada visa bylos medžiaga taps konfidencialia.
- Aš jus pasamdysiu - nusišypsojo ponia Džeferson ir pridūrė: - Ją paėmė mano meilužis, Tomas Farmeris. Jis, vargšelis, visai nusirito. Grasino viską papasakoti vyrui, jei jam nesumokėsiu, o kai nesumokėjau - pavogė tą segę. Noriu, kad nuvyktumėte pas jį ir bet kokiomis priemonėmis atgautumėte papuošalą. Jei vyras supras, kad jo nebeturiu - aš žuvusi!
Frenkiui pasirodė, kad tai bus paprasta byla. Kad jis būtų žinojęs, kaip klysta...
- Turite Farmerio adresą?
- Taip - pakeverzojo ant lapelio. - Čia jo nuotrauka. Greta - mano vyras, suprantate, jie kolegos.
- Gerai, byla aiški, mums beliko apmokėjimo klausimas...
Ponia Džeferson išsitraukė iš rankinuko pluoštelį banknotų:
- Ar tiek užteks?
Frenkio viduje akimirkai susirėmė godumas ir sąžinė. Deja, pastaroji nugalėjo. Ištraukė iš pluošto 2 banknotus po 50 dolerių ir pasakė:
- Čia honoraras. Kitus galėsite pridėti, kai grąžinsiu jūsų dramblį.

Tai buvo pats įprasčiausias gyvenamasis rajonas. Frenkis pamojavo kitoje gatvės pusėje per užuolaidų plyšį spoksančiai moteriškei.

Pamačius praviras namo duris, Frenkį aplankė negera nuojauta. Vėliau jis gailėjosi, kad nepaklausęs šios nuojautos, įžengė į vidų, perėjo svetainę ir sustingo miegamojo tarpduryje. Jam prieš akis atsivėrė įdomus vaizdas - lovoje gulėjo juoda šilkine kojine pasmaugtas ponios Džeferson meilužis, o prie jo palinkęs stovėjo Džefersonas - Frenkis pažino abudu iš nuotraukos. Išgirdęs detektyvą, ponas Džefersonas atsisuko, atstatė į jį revolverį ir pasakė:
- Aš jo nežudžiau.
- Puiku, jūs jo nežudėte, o aš nieko nemačiau. Galima, aš jau eisiu? - norėjo dingti Frenkis.
- Sustokite - šūktelėjo Džefersonas ir pridūrė - aš jo nežudžiau.
- Tai ką dabar darysime? - paklausė Frenkis.
Džefersonas susimąstė, bet po akimirkos ryžtingai įsakė:
- Nusisukite.
- F**k! - nusikeikė Frenkis - O gal nereikia?
Jis labai nenorėjo užversti kojų dėl kažkokio dramblio.
- Nusisukite! - griežtai pareikalavo Džefersonas.
Keikdamasis mintyse, Frenkis nusisuko. Žinojo, kad vieną dieną sulauks savo kulkos, tačiau nebuvo tam pasiruošęs. Išgirdo artėjančius žingsnius ir staiga pajuto smūgį ginklu į pakaušį. Viskas aptemo.

Prabudo likęs vienas su velioniu. Susirado telefoną, iškvietė policiją, mirusiojo bare rado viskio butelį.
- Į sveikatą! - pakėlė stiklą ir išgėrė iki dugno, puikiai suprasdamas, kad tai neįveiks galvos skausmo.
Greta lovos, ant staliuko gulėjo dramblio formos segė.

- Kartoju trečią kartą - šilkinių kojinių nenešioju ir nesinešioju - pavargusiu balsu Frenkis aiškino komisarui Perkinsui.
Komisaras Perkinsas ne itin mėgo Frenkį.
- Kodėl kiekvieną kartą randu tave prie kokio nors lavono? - paklausė jis.
Frenkis skėstelėjo rankomis:
- Stengiuosi parūpinti jums darbo.
- Taigi, tu tvirtini - ketvirtą kartą pakartojo komisaras - kad nuvažiavęs pas Farmerį, radai atidarytas duris, užėjai, pamatei Džefersoną prie lavono, jis tau pagrasino ginklu ir tave išjungė. O ką veikei pas Farmerį, iš kur pažįsti Džefersoną ir kodėl jis pribaigė Farmerį - negali mums pasakyti, nes tai konfidenciali bylos informacija! - pabaigą komisaras rėkte išrėkė.
- Taip - ramiai atsakė Frenkis.
- O kur įrodymai, kad pats to nepadarei?!
- Pirma, - ėmė aiškinti Frenkis - aš nebūčiau sugebėjęs sau trinktelėti į pakaušį. Antra, kam man trinktelėti sau į pakaušį? Trečia, jus komisare, kažin ar kviesčiau pasigrožėti savo paties darbeliais. Ir ketvirta, paklauskite moteriškės iš gretimo namo, ji stebi visus ateinančius ir išeinančius - tikrai bus mačius Džefersoną, įeinantį prieš mane ir išeinantį po manęs. O jūsų mina rodo, kad jau paklausėte ir ji tikrai matė Džefersoną - nusišypsojo Frenkis - Galiu eiti?
- Ne, kol nepapasakosi visos istorijos!
- Aš jums papasakosiu visą istoriją. - pasakė tą akimirką pro duris įžengusi ponia Džeferson.

-... tarnaitė sakė, kad ponui Džefersonui kažkas paskambino ir jis iš karto išlėkė pro duris. Tik pasiėmė ginklą. Turbūt kažkas pranešė apie jo žmonos ir Farmerio ryšį. Ponas Džefersonas po įvykio su žmona nebuvo susisiekęs - taip tvirtino ji.

- Jei sužinosiu, kad tu vis dėlto prikišęs čia nagus... - išlydėdamas pagrasino komisaras.
- Aš jus irgi myliu - pasiuntė oro bučinį Frenkis.
Ponia Džeferson jau buvo dingusi. Išeidama atsiprašė Frenkio:
- Atleiskite, kad įvėliau jus į tokį nešvarų reikalą. Aš džiaugiuosi, kad jums nieko baisaus nenutiko.
- Aš pripratęs - atsakė Frenkis. - Ar jums grąžino dramblį? Mačiau jį pas velionį.
- Žadėjo grąžinti, kai baigs bylos nagrinėjimą.
- Džiaugiuosi.

Vakarą Frenkis praleido, diskutuodamas apie šią bylą su džino buteliu. Džino butelis pritarė, kad kažkas neskaniai kvepia. Tik Frenkis niekaip negalėjo suprasti, kas, o džinas iš butelio įtikinėjo, kad tai Frenkio kojinės.

Ryte jį pažadino skambutis.
- Radome Džefersoną - pranešė Perkinsas.
- Prisipažino?
- Nespėjo. Radome su skyle kaktoje...
- Kur?
- Džefersonų svetainėje. Grįžo namo pribaigti žmonos. O toji išsitraukė pistoletą. Jo kišenėje radome antrą juodą kojinę, matyt, buvo paskyręs žmonai. Byla baigta.
- Sveikinu - pasakė Frenkis ir padėjo ragelį.

Pusryčiaudamas bare, Frenkis niekaip negalėjo pamiršti vargšelio pono Džefersono. Kažkas šioje byloje buvo ne taip. Ta dramblio byla baigia išvesti jį iš kantrybės. Protingiausia būtų viską pamiršti, bet Frenkis negalėjo. Atsiduso, paliko pusę sumuštinio lėkštėje ir išvažiavo.

Ponia Džeferson, atidariusi duris, kiek nustebo. Bet pakvietė Frenkį į svetainę ir įpylė viskio.
- Jums nereikėjo ten siųsti manęs. - Nutraukė tylą Frenkis.
- Ką jūs norite pasakyti? - nustebo ponia Džeferson
- Jums reikėjo susirasti kokį kvailį, kuris būtų ramiai numiręs, arba greitai viską pamiršęs. Kam jūs siuntėte ten mane? - Dar kartą paklausė Frenkis.
- Aš jūsų nesuprantu.
- Dar ir kaip suprantate. Jūs viską puikiai suplanavote. Tik reikėjo liudininko, kuris pamatytų vyrą nusikaltimo vietoje, o gal net mirtų nuo jo kulkos, kurią vėliau atpažintų ekspertizė. Pasmaugėte Farmerį dar prieš važiuodama pas mane. Jis pradėjo jus šantažuoti, o jūs negalėjote to leisti. Vyras nebūtų atleidęs - lėktumėte į gatvę, o gal jis būtų pasinaudojęs savo pistoletu. Tad ir nusprendėte atsikratyti abiejų iš karto. Nuotrauką man parodėte ne tam, kad atpažinčiau Farmerį, o tam, kad pažinčiau jūsų vyrą nusikaltimo vietoje ir galėčiau liudyti. Pati paskambinote vyrui, pakeitusi balsą ir apsimetusi paslaugiu anonimu. Ir kai Džefersonas grįžo namo, ieškodamas prieglobsčio, šaltakraujiškai pasiuntėte kulką jam į kaktą. Lygiai taip pat šaltakraujiškai užveržėte kojinę savo meilužiui ant kaklo. Viską labai gerai suplanavote, įtikinote policiją ir beveik įtikinote mane. Bet pamiršote vieną dalyką.
- Kokį gi? - nusišypsojo ponia Džeferson.
- Jūsų labai gražios kojos. Tik kai pirmą kartą mane aplankėte - jos buvo be kojinių. Nepasiėmėte atsarginių?
- O jūs gudresnis, nei aš maniau  - pratarė Džeferson. - Negalėjau naudoti savo ginklo, nes ekspertizė būtų nustačius, kad tai mano kulka. Tad panaudojau tai, kas pasitaikė po ranka. Deja, jūs neturite jokių įrodymų.
- Prieš atvažiuodamas pas jus, buvau pas Farmerio kaimynę Pegę Doson. Smalsi moteriškė, neatitraukia akių nuo gatvės. Piktinosi, kad policija jos klausė tik apie du vyrus ir net nepasidomėjo, ar tą rytą nebuvo atėjusi moteris. Pasirodo, buvo. Ta pati moteris dažnokai lankydavo Farmerį. Pegė ją lengvai atpažintų.
- Jūs tikrai gudresnis, nei maniau - pakartojo Džeferson - Bet nepakankamai gudrus.
Jos rankose atsirado mažytis revolveris.
- Jums reikėjo važiuoti tiesiai į policiją, pone Olsonai.
- O aš galvojau, kad mes draugai... - bandė pajuokauti Frenkis. - Įdomu, kaip jūs paaiškinsite mano lavoną savo svetainėje?
- Sakysiu, kad norėjote mane išprievartauti. Pats sakėte, kad aš graži moteris. Jūs nuplėšėte suknelę, parvertėte mane ant sofos. Ačiū dievui, kad sugraibiau ginklą. - ponia Džeferson nusišypsojo - Policininkai visada patiki pusnuogėmis ir ašarojančiomis moterimis.
- Tik ne šį kartą! - sušuko pro duris įsiveržęs komisaras Perkinsas. Tuo metu Frenkis išmušė poniai Džeferson iš rankų ginklą.
- Galvojau, kad lauksite, kol ji mane nušaus. - papriekaištavo jis komisarui.
- Jūs neturite teisės! - šūktelėjo ponia Džeferson, kai policininkai užlaužė ir surakino jai rankas, bet niekas jos nesiklausė.

- Kaip tu supratai, kad tai jos darbas? - paklausė Perkinsas, stebėdamas kaip jo policininkai sodina ponią Džeferson į mašiną.
- Kojinė - moteriškas ginklas - nusispjovė Frenkis.