Pravėriau  sunkias medines duris. Priešais mane  už stalo sėdėjo jis- detektyvas Petras Petruliauskas.  Išgirdęs durų girgždėjimą pakėlė galvą.

- Darius, - ištariau aš, tiesdamas ranką- esu studentas.  Manpo baigiamoji egzamino užduotis - ištirti bylą.. – nuleidau ranką nesulaukęs atsako, ir šiaip jaučiausi sutrikęs, - gal galėtumėte padėti, kaip sakoma užvesti ant kelio?

- Sėsk- mostelėjo į kėdę priešais, - aš tau mielai padėsiu, ruošti naujus gabius pėdsekius, galima sakyti, mano hobi. Tai va, pirmas dalykas kurį turi žinoti, -jis atsidarė stalčių ir išsitraukė siūlų maišelį su virbalais, - kad byla tai tarsi kojinė.

Petras išsitraukė mėlynus siūlus iš maišelio, sukryžiavo kojas ant kedės ir pradėjo megzti.

-Matai aš pradedu nuo pat pirštų galiukų, taip ir bylą gliaudyti reikia nuo pat pradžių, susidėlioti visus taškus taip, kad gautus geras padas.

Jis nutilo, ir tyliai dirbo virbalais. Minutėlę nežinojau ką sakyti.

-Na..  Ponas Martynas  Martinavičius buvo rastas negyvas pakeliui namo iš “Razzorti” restorano.

Petrulis linktelėjo megzdamas dar vieną akį.

-Nukentėjusysis dirbo vaistinėje, kurioje jau savaitę- nuodų skyriuje-  rūšiavo neseniai išrastus  nuodus. Naują dar tik tikrinamą preparatą, su kuriuo dirbti galėjo tik labai atsakingi žmonės. Martinavičius, pasak jo viršininko, kaip tik ir buvo toks.

Susilaukiau dar vieno pritariamo linktelėjimo.

-Tačiau, pasak Martyno žmonos, jis nusižudyti negalėjo. Sugyveno jie gerai. Martynas labai  mylėjo savo vaikus. Jų turėjo ketvertą. Du bernukus ir dvi mergaites. Vienintelė problema jų gyvenime buvo finansinis nepriteklius. - Minutėlę dar galvojau ko nepaminėjau, - kas dėl restorano “Razzorti”, tai Ponas Martynavičius čia lankydavosi iškart po darbo kartu su savo kolegomis.

Buvau apdovanotas dar vienu linktelėjimu,  bemezgančio detektyvo.

-Kolegos pasakojo apie vieną aukos įprotį- į pamėgtą restoraną  visuomet nešiotis savo šakutę. Jis ją laikė savo kelnių priekinėje kišenėje, kad po darbo niekada nepamirštų ir galėtų ja pasinaudoti.

Dar vienas linktelėjimas iš mano klausytojo.

-Na tiek. - pagalvojau ar neklystu, -  Priešų neturėjo, gyveno draugiškai, ir kaip pats pastebėjote, rutinoje.

-Šaunuolis. - nusišypsojo man Petruliauskas- Padą paklojome gražų, viskas savo vietose, tad telieka numegzti kulną- įtariamąjį. – užbaigė detektyvas pakeisdamas siūlų spalvą į gelsvą.

-Tai kad tame ir bėda- nedrąsiai prabilau - įtariamųjų nėra.

-Dariau, - nusišypsojo- kas būna kai kaltų nėra? Atsitiktinumas. –Petras užbaigė kulną, ir vėl  pakeitė siūlų spalvą. - Dabar lieka kojinės galas. Jo ilgis priklauso nuo bylos sudėtingumo- kuo lengvesnis tuo megzti reikės mažiau. O šį kart, bus tikrai ilga kojinė.

Aš linktelėjau.

-Pirmas dalykas, kuris tikrai aiškus- žmogus kuriam trūksta pinigų tikrai pasistengs jų gauti.

Atrodo aš perėmiau linksėtojo rolę.

-Juk tik neseniai sukurti nuodai turėtų būti tokie brangūs- bemegzdamas tęsė Petruliauskas, - kad ne vienas žmogus susiviliotų bent buteliuką nukniaukti.

Nebelinksėjau. Tik nervingai pirštais kalenau į stalą.

-O kur gi daugiau slėpti laimikį jei ne kelnėse?

Aš vis dar nesupratau. Buku žvilgsniu pažvelgiau į detektyvą.

-Ech- jis atsiduso- Juk be galo didelė  galimybė, kad nuodų buteliukas sudužo jo kelnių kišenėje, kaip tik toje kurioje jis laikė šakutę. - detektyvas jau skaičiavo paskutines tikrai ilgos kojinės akis.

Man jau pradėjo šviestis.

-Dariau, reiktų patikrinti jo kelnes.. kelnes reiktų patikrinti- mokytojiškai paaiškino jis.

-Aaaa. Taip taip, jūs labai teisus, Detektyve, - pritariau ir atsistojęs žengiau link durų.

-Be to, - Petruliauskas ištiesė man kojinę, - imk, dovanoju, kad niekad nepamirštum pagrindinio bylos principo.

Aš padėkojau ir užvėriau duris, o jis savo siūlus padėjo atgal į stalčių, kuriame tvarkingai sudėlioti įvairių siūlų kamuoliukai  laukė savo  eilės naujos bylos nagrinėjimui.