Keliesi. Kaip ir kiekvieną nemielą dieną. Pusvalandis skirtas prasibudinti, pasišlakstyti vandeniu aplink ausis, geriant kavą dar nusnūsti, įmerkus nosį į puodelį – balta dėmė atmintyje, iš kurios niekaip nebeištrauksi informacijos, kodėl vietoj savo užsimovei brolio apatinius. Bendraamžių smegenys Lietuvoje pradeda veikti lygiai aštuntą ryto: iškišę liežuvio galiukus kiekvienas stengiasi ne kiek mąstyti, bet kaip neparodyti kaklą tampančių nuovargio konvulsijų ir, žinoma, kaip nesušlapinti suolo: žiūrėk, kaimynas jau užsisvajojo ir per žandą tįsta  riebi miego seilė.
Įdomus socialinis, o gal gamtinis reiškinys: mokyklos veikla suplanuota taip, kad saulė patekėtų po skambučio ir, aišku, jau būtų sutemę, kai mes, iškankinti vitamino D stygiaus, plytelių grioveliais šliaužiame namo. Palaiminti žmonės, sugebantys likusią dienos laiką praleisti parke, nejausdami jokio paširdžių graužimo – mums, kvailesniems, rūpi kelti savo išsilavinimo lygį. Ir keliame, ir stename tą savo lygį po keturias, penkias, dešimt valandų per parą: užburkę nuo vandens ir šviežio oro stygiaus, paausiuose užsikišę nuo praeito mėnesio ten likusį sumuštinį, konspektuojame viską: nuo knygų viršelių dailininkų pavardžių iki fetos sūrio riebalų, nes mums, mokslo ragavusiems žmonėms, gyvenime reikės visko: ir iš persikų skardinės traukti šaknį, gal net savo vaikus kelti trimis ketvirtosiomis, atėmus vyro kosinusą, kai ruošim pusryčius. Iš savo patirties galiu pasakyti: pastaruoju metu nusimokiau matematikoje. Nes sudedu tris su keturiais ir gaunu penkis. Pats puikumas ir linksmumas-dar ir nematau klaidos tame.
Nuoskaudas, trukusias didžiąją paros dalį, reikia nuplauti. Ne pienu, ne balta, o virtualia realybe – trisdešimties centimetrų atstumu nuo visada besišypsančio monitoriaus ekrano. Prisėdi penkioms minutėms, nueini po trijų valandų, prisiminęs, jog rytoj dar laukia atsiskaitymas. Vokus pasirėmęs pirštais, bandai suprasti, kaip istorijoje susidvejino kažkokie Persijos kambizai, kol griūni ant kilimo ir ten praleidi likusias penkias ar keturias savo rūgštaus gyvenimo valandas, kol vėl iš naujo būsi užprogramuotas zombiu.
Taip, mes zombiaujam. Kad po kurio laiko, jau užaugę ir sustabarėję, nesipriešindami pirktume kiniškus šūdukus: plaukuotas elfes ir akiniuotus šunis. Plastmasines gėles, kurios šimtąkart vertesnės už gyvas – pasukus lapą, užgroja tailandietiškas himnas. Kad net kilus nepasitenkinimui, streikuotume tik  naktimis ir netrukdytume laimingosios visuomenės poilsio. Kad šypsotumėmės savo šaliai, tvarkingai kaip antys išsirikiavę eilutėje prie atestatų- raudonų, skirtų,, pažįstamiems“ ir,, giminėms“, bei smėlio spalvos, su nubraukta 1928 metų data.
Tai ko kartais, išsijungus vartojimo ir informacijos siurbimo mechanizmui, sriūbaujame įsikniaubę į pagalves? Kodėl naktimis galima išgirsti, kaip kaimynai iš liūdesio trankosi į sieną? Gal kažko trūksta?
Sufleruoju: ne tik davimo, bet ir atidavimo negrįžtamai. Džiaugimosi neasfaltuotu dumblinu keliu, kuris sugadino jau ne vienerius batus, tikra eglute, o ne kvepiančia naftalinu, įpjautu pirštu, kuris primena, jog esam gyvi, jog mumyse vis dar teka kraujas.
Ir reikalauju, ir rėkiu, ir šaukiu: noriu badmečio, kad kaip Daukanto laikais vėl imtume valgyti islandiškas kerpes. Kad visi ryte apledėjusiais kibirais iš drumzlinų šulinių, kuriuose nuo praamžių gyventų po aitvarą, semtume neatskiestą vandenį. Kad vėl klajotų paišini kaminkrėčiai, akli dainiai, noriu karpėtų senelių, pardavinėjančių trejas devynerias, velniui sielas atidavusių malūnininkų. Duokite man baimę dėl karo, duokite man Lelijų, Rožių, Našlaitėlių karus, Šypsančių Šūnų sukilimus, Raudonųjų Antakių dienas, kad galėčiau gyventi bijodama išlikti gyva, o ne bijodama išlikti žmogumi. Norėčiau gyventi mažoje trobelėje, aišku, su sulankstoma kregždės koja, ir auginti daržus katilėlių, peleninių rožių ir nasturtų, bet ne tam, kad nuneščiau direktoriui,, ant kyšio“, o kad kažkam galėčiau įsmeigti juos į širdį ir dar pasukioti. Žiauru? Vadinasi, gyva.

Trokštu tik tiek, ko niekada negausiu – vieną dieną susipešioti sau žąsų pūkų pagalvę ir numigti aštuoniolika valandų. Gal net visus tris mėnesius, čiaumojant savo leteną – gryno žiemos miego. Tai kodėl šaukiu, o nieko nedarau? Nes bijau.
Kad kai prabusiu, jau būsiu suvartota.