Anė sėdi ramiai, nugara tiesi, koja užmesta ant kojos, sijono klostės dengia kelius. Kairėje rankoje smilksta cigaretė, jaučiu aitrius dūmus, o dešinėje ji laiko knygą. Nagai tamsiai nulakuoti, raudonai ar violetiniai, sunku pasakyti.
- Kai buvau Kàune, pirkau, - sako ji krapštydama laką nuo mažojo pirštelio nago; tikriausiai pamatė, kad stebeiliju.
- Kauné, - tyliai persakau panosėj.
- A?
- Kauné. Reikia sakyti – Kauné.
- Aaa... Ir tu mokeis? – Jos nosis nuberta smulkiomis strazdanomis, man tas patinka, bet ji visad šitai paslepia po baltos pudros sluoksniu. Galvoju, reiktų pasakyti, kad nepatinka man ta jos pudra.
- Nesimokiau, - trinu tarp delnų servetėlę, kurią Anė man padavė nosiai išsišnypšt – jai nepatinka, kad aš nuolat šniurkščioju. – Aš ir taip žinau. O tu – mokeis?
- Jooo... Anądien, - ji keistai plekšteli liežuviu, nes įplėšia knygos lapo kampelį. Žinau, kad nesimokė, žinau, kad mokykloj nebuvo – pas Petkevičių morkas padėjo nuimt. Jai vis pinigų trūksta...
- Aš tau... Aš tau galėčiau atiduoti savo santaupas, kaip žadėjau, - mano centai suskaičiuoti ir sumesti į striukės kišenę, reikia tik nubėgt.
- Tai neeee... Nereikia...
- Tikrai?
  Ji neatsako, tik keliasi nuo kėdės, padeda knygą, užlenkusi puslapio kamputį, ir, šastelėjusi prie lango, įmeta cigaretę į stiklainiuką nuo agurkų. Aš tyliai pasieniais nuslenku prie striukės, išberiu pinigus į saują ir atsargiai įdedu į jos palto kišenėlę, prieš tai dar paglostęs netikrą raudoną kailinę apykaklę.

Aš nemėgstu, kai ji sėdi už manęs ir kvėpuoja į plaukus. Mano plaukai trumpi ir gelsvi, gal greičiau pilkšvi. Anė sako, kad tai labai graži spalva. Man nepatinka. Visų kitų berniukų plaukai rudi. Aš irgi norėčiau rudų plaukų, bet bijau Anę įžeisti. Todėl nesakau, ko trokštu, leidžiu jai kvėpuoti į tankias šviesias sruogas, nors man ir nepatinka. Ji spokso į televizorių ir valgo obuolį. Girdžiu jo grikšėjimą, nes buvo nenuplautas, prisimenu, kad mama tuoj grįš. Taip jai ir pasakau:
- Mama tuoj grįš.
- Kelintą? – neatitraukia akių nuo ekrano.
- Šeštą. Gal pusę šešių. Nežinau, - žinau, kad pusę, bet norėčiau, kad Anė ilgiau pabūtų.
- O dabar kiek? – jos akys vis dar įsispitrinusios į juodbruvą serialo heroję; ji man dažnai kartoja, kad norėtų vaidint seriale, nors aš manau, kad tai neįmanoma. Ji sako, kad viskas įmanoma, net tokiame mažame mieste kaip mūsiškis, – ji pažįstanti daug žmonių, ir jei kas sugalvotų statyti serialą, ją tikrai pakviestų; bėda, kad nestato.
- Penkios gal, - sukioju laikroduką ant riešo, kažkas viduje šaukia, kad po penkių penkiolika, bet aš nesiklausau.
- Tai, - ji atkanda kąsnį ir sukramto, - tai eisiu jau. Dar į parduotuvę reikia, - ji vėl atkanda ir vėl sukramto, graužtuką padeda ant palangės. – Tai aš jau eisiu... Tai... Tai ate.
- Ate, - daugybė „tai“ sukasi man galvoje. Ką geriausiai atsimenu apie ją galvodamas – tuos milijonus tai, sakomus vietoj ir ne vietoj. Pribėgu ir padedu jai užsivilkti paltą, kaip kad darė vyriškis seriale. Ji mane pavadina džentelmenu ir nutapsi purvinu takeliu tarp daugiabučių, įsmunka į kažkurią laiptinę ir joje pradingsta. Apsisuku, užrakinu duris ir einu žiūrėti serialo, – kad turėčiau ką rytoj papasakoti.

- Kiek tau metų, Ane? – ji lakuoja savo ilgus nagus blizgančiu laku, o aš apsimetu ruošiąs namų darbus.
- Septyniolika, - nemąstydama atsako ji, paskui nupučia užkritusius plaukus nuo veido ir piktai persikreipusi taria:
- Negražu klausti moters, kiek jai metų.
Aš tyliu, nuleidžiu akis į sąsiuvinį ir paišau karvytes kampuose. Ji atrodė man bemaž dvidešimties; o dabar - tik dukart už mane vyresnė. Galvoju, gal net mama nesupyktų, jei pasakyčiau, kad ji pas mane ateina po pamokų. Bet dėl visa pikta nusprendžiu patylėti.
- Ane?
- Ką? – Anė dedasi į krepšelį savo knygą – ji visada ta pati, stora ir aptriušusi, su blankiai žalsvu viršeliu, ir atsiduoda pelėsiu.
- Pabūk šiandien ilgiau, Ane, - gailiomis akimis žiūriu į jos tamsias blakstienas. – Prašau, labai labai prašau, pabūk. Mama grįš vėliau.
- Ne, negaliu, - sako ji ir dideliais gurkšniais atsigeria vandens iš mano puodelio. – Pažadėjau tokiam pažįstamam, kad pas jį nueisiu. Tikrai negaliu.
- Tai gal... Gal, Ane, aš galiu eiti kartu?
Ji rengiasi paltą, užsimauna pirštines ir sustoja tarpdury.
- Nežinau, tai kad nežinau... Gal kitąkart? – ji žiūri į mano atvaizdą veidrody, aš sau atrodau jau pakankamai didelis vyras. – Tikrai nori? Na, tai einam...
Aš stryktelėjęs pagriebiu savo striukę nuo pakabo ir išlekiu laukan greičiau už Anę; ji prieš veidrodį taisosi plaukus, uždaro duris, užrakina, raktą įdeda man į kišenę ir eina iš paskos, tyli, susimąsčiusi.

Kai ji prieina kokią laiptinę, liepia man užlipti su ja iki buto durų ir palaukti ant laiptų. Laiptai šalti, dažnai apspjaudyti ir purvini, kartais ant jų būna prilipinėta gumos, bet aš klusniai sėdžiu ir laukiu. Ji išeina po pusvalandžio, kartais po valandos, užsisagsto viršutines marškinukų sagas ir susitvarko sijoną, tada apsivelka paltą ir mes išeinam laukan – iki kito daugiabučio.
- Ane? – Klausiu.
- Ką? – ji eina greitai, pūkai, krentantys iš dangaus, leidžiasi ant jos naujo palto, juodo ir be kailinės apykaklės, ji tampa panaši į juodžemį, ant kurio kažkas papylė pieną. Man ji vis vien atrodo graži.
- Ane, o tavo koks vardas?
- Kaip tai – koks vardas? – ji žengia sparčiai, jos mažučiai batukai – galbūt tokio pat numerio kaip manieji – kaukši į drėgną šaligatvį.
- Tokio vardo Anė nėra. Tu jį sugalvojai, - laukiu, ką ji man atsakys. Vėjas velia jos plaukus, jie ilgi ir tamsūs, o galiukai užsirietę, panašūs į kokios lėlės ar serialų herojės. Dabar jau nesakau, kad ji negalėtų vaidinti seriale; nesakau, kad ir savo vardą ji pasivogė iš serialo.
- Pff, gražiausia – nėra, - purkštauja ji. – Aišku, yra. O tu mažas ir kvailas, ir nieko neišmanai.
Nuleidžiu galvą ir nesiginčiju. Sniegas drebia į akis, turiu prisimerkti, kad matyčiau, kaip ji suspaudžia lūpas.
- Ane, tu nesivaipyk, nepyk, - bandau paimti už rankos, bet Anė įsikiša ją į kišenę ir piktai pašnairuoja į mane. – Ane, aš mažas ir kvailas, tu į mane nekreipk dėmesio, gerai?
Sniegas krenta į mano kalbančią burną, Anė šypsosi, pilkas dangus atsispindi jos akyse.

Parduotuvėje šilta ir kvepia bandelėmis, Anė krauna į maišelį obuolius.
- Aš sekmadienį neateisiu, - sakau. Ji lyg ir manęs nesiklauso, todėl pakartoju.
- Ir kas? Aš nė neprašiau, kad ateitum.
- Tai aš ir neateisiu, Ane... Bet šeštadienį ateisiu, - jaučiuosi kažkaip nesmagiai, lyg ją nuvylęs, nors žinau, kad neturėčiau taip jaustis. Obuoliai didžiuliai, blizgantys, tokie milžiniški, kad tuoj netilps į maišelį. Anė tyliai nueina prie kasos, susimoka, vieną obuolį nuvalo į skverną ir paduoda man, kitą, nevalytą, pati kanda. Kažkoks vaikėzas rodo į Anę pirštu ir garsiai juokiasi, norėčiau jam už tai tvoti, bet jis atrodo už mane vyresnis, tad susilaikau. Anė, rodos, nė dėmesio nekreipia. Obuolio sultys varva jos smakru, palieka lipnius kaip sraigės pėdsakus ir pradingsta nulašėjusios ant megztinio.

Žiūriu pro langą į miesto pusę – dar niekada taip aukštai nebuvau. Butas jaukus, kvepia kava, kurios Anė išsivirė. Ji su vyriškiu, buto šeimininku, užsidarė kambaryje. O aš turiu laukti čia. Vis ne laiptinėj.
- Tu, vaikuti, prisėsk, - pasako vyras, įėjęs iš kambario. Anė jau irgi stovi prie viryklės, į puodą beria makaronus. Abu su chalatais. – Brolis, brangute?
- Ne, šiaip pažįstamas, - sako Anė šaltai; net su manim ji taip nešneka. Makaronai nesibaigiamai byra ir byra į  puodą.
- Ak šitaip, šitaip... Oi, širdele, žiūrėk kiek jau valandų! – Vyriškis apkabina Anę per pečius, kažkaip grubiai ir dirbtinai, atsuka į save ir pabučiuoja. Paskui paduoda keletą banknotų, sulankstytų kaip papuola, ir atneša drabužius. Anė gėdijasi prie manęs rengtis, todėl aš nusisuku ir žiūriu pro langą. Žiūriu, kol ji pašaukia mane eiti – tuomet mudu žengiame pro duris ir tyliai sagstomės švarkelius. Vyriškis dar kartą pakšteli jai į lūpas – šlykštus garsas – ir užrakina duris. Mes leidžiamės liftu, nors Anė ir bijo.
- Kas jis toks, kad gali tave bučiuoti? – paklausiu, kai jau einam gatve. Anė tyli, suspaučia lūpas, tada tyliai sako:
- Vaikinas.
Galvoju, kad ji bjauri melagė, ir galvoju taip iki pat namų, ir tik kai neatsisveikinęs pasuku savo takučiu, o ji stovi ant plento ir žiūri į mane, kai prie pat durų atsisuku pažiūrėt, ar ji jau nuėjo, o ji vis stovi ten pat, užsidengusi delnais akis, susimąstau, kad nereikėjo taip galvoti.

Ji sėdi ant tvoros, raško obuolius nuo senos sulinkusios obels. Aš stoviu prieš ją, saulė man kaitina į nugarą. Anė man pasakoja apie Kauną. Ji vis dar neišmoko tarti jo pavadinimo.
- Ane? – žiūriu į jos akis.
- Aha?
Aš tyliu ir nieko nesakau, tik žiūriu į jos akis. Obuolys atrodo rūgštus, nors ji jį valgo su pasimėgavimu. Laukiu, kol ji teiksis į mane pažvelgti, nors minutėlei.
- Ane?
Ji nieko nesako, žiūri į žemę.
- Ane?
Pakelia akis, suspaudžia delnus tarp kelių, pasilenkia prie manęs.
- Ane, o negalėčiau aš būti tavo vaikinas?