Mano kalaitė yra jėga. Aš ją myliu, dievinu ir stengiuosi ją palaikyti, neišmesti.

Mūza turi vardą, pavaduką ne tokį kaip Čipos, gražias kojas, dideles ausis ir orumą. Taip, ji labai ori. Kartą, neištvėręs Mūzos lojimo, norėjau trinktelti jai per užpakalį, o ši tik pašiepė dantis, nusišypsojo ir pamerkė akį. Prie to pripratau.

Mūza labai tvarkinga. Visada susitvarko kailį, išsivalo iltis, kad būtų gražuolė pupytė. Tačiau ji turi ir žalingų įpročių: nelaiku ir nevietoje prausti savo intymiąsias vietas, nederamai čepsėti, valgant tą rudą kaip visada kauliuką. Dėl to jos nemėgstu.

Kartą mūsų santykiai visiškai pašlijo. Vakare, po dušo, ji atsigulė į MANO lovą ir pradėjo valgyti MANO kauliuką. Aš, žinoma, nieko neįtaręs, nekreipiau dėmesio ir toliau taupiau elektrą, žiūrėdamas į išjungto kompo ekraną. Bet staiga ji taip smarkiai sučepsėjo, kad net ausų būgneliai galėjo sprogti kaip vaikystėje. Aš, priėjęs prie jos, pasakiau:

- Mūza, aš ilgai kentėjau, bet mes nebegalim būti kartu. Mes per daug skirtingi. Atiduok kauliuką.

Ji, pažiūrėjusi į mane gailiomis akimis išspjovė:

- Dink, debile.
- Kieno auksas, to ir taisyklės.

Staiga pasirodė Kristina, išgirdusi nevalyvą Mūzos seilę, apkaltino mane ir išsivedė kalę į kitą kambarį. Mūza dar spėjo man parodyti fuck’ą, kas mane sukrėtė visam gyvenimui.

Taigi štai kaip baigėsi mano ir kalaitės M santykiai. Dabar ji klajoja kažkur po dykumas, prerijas it Čiakas Norisas, o aš plaukiu plaukiu plaukiu.