Sugrubusiom rankom spaudžiu knygą. Žiema.
Bažnyčioje uždegu žvakutę. Neįprastą baltą, o iš kišenės paslapčiom išsitraukiu savo pirktą, raudoną, su aromatinių rožių aliejum. Ne tam, kad Dievas greičiau dėmesį atkreiptų. O davatkėles paerzint – manoji raudonukė jau iš suolų galo matosi, tiesiog akis bado. Už tuos, kurie būtų taip pat pasielgę. Bet nespėjo.
Prie klausyklos neinu – įmetu keturių kvadratinių centimetrų nuomos auką už savo šviesulėlį ir kaukšiu namo. Arbatos gert – nelabai tikiu, kad ir Dievas per tokius šalčius ką nors kitą daro.
Pargriūnu, į rankoves prisemiu sniego – taip bent linksmybės. Purtausi lyg katė įmesta į vandenį, o į galvą lenda šiltesnių vakarų prisiminimai. Vidurvasario Pilnatys, kai lunatikuodama visą naktį blaškausi po namus. Alyvinių Obuolių Graužimas, gulint ant braškančio stogo ir išdarinėjant grimasas žvaigždėms. Juokiasi, kvailutės. Kartais iki nukritimo. Kasnakt vasarą, pagavus svirplį, dedu jį į mažą stiklainiuką ir statau ant lentynos. Bus kuo užsigardžiuot žiemą. Suprantama, ne jais, o jų čyravimu. Ištraukus viduržiemį jie sunkiai alsuoja, springsta nuo oro, o galiausiai džiugiai užgroja cypiančiais balseliais. Išklausai ir meti pro langą į sniegą. Pievelės baltuma nusėta mažais žaliais kūneliais, lyg dygstanti žolė. Artėjant pavasariui, žaliai taškuota pievelė ištirpina mano įkalčius ir pražysta keistais gelsvais pūkeliais, kurie praeinant nulydi mane keršto ištroškusiom akutėm – ak, nekaltieji žiogeliai, regis, nepaliks šio pasaulio taikiai. O man kas! Juk moku kaimynui, kad pievelė būtų pjaunama bent kartą į savaitę.
Prisimenu ir kitas pavasario grožybes. Plaukiančius rudėsius tirpstančiame stadiono sniege. Miaukiančias kates ir savo išlavintą ranką, mėtant į jas tam tyčia rinktais plokščiais akmenukais, kurių turiu prisikrovus visą palovį. Kad lova neklibėtų. Dievinu pavasarį – su visais jo trūkumais ir privalumais.
Ir galiausiai ruduo – mano mėnuo. Pagal mėgiamumą gal ir paskutinis, bet juk kaip savo formaliu gimimo sezonu esu patenkinta. Aguonų stabarojai, balos, šalnos iš ryto – svajonė. O ir pasaulis sustoja suktis. Pasivyt galima.
Ir tik galvoje, tarp savimonės ir savigraužos, susikuriu dar vieną metų laiką, kuriame vieninteliame randu viską – apledijusius vyšnių žiedus su prinokusiom uogom ir liepsnojančiais raudoniu lapais. Šiltą vandenį po eketėmis. Save – nei prabudusią, nei miegančią, nei išbalusią, nei įdegusią. Ir suspėju save įtikint – šis laikas niekada nesibaigs. Stoviu ant uolos krašto ir kvėpuoju gyvybe: pamažu užsiskleidžiančiais kaktusų žiedais, tamsėjančiu ežero vandeniu, nutylančiom paukščių giesmėm.

Sniego patenka ir už apykaklės. Įniršusi lipu slidžiais laipteliais ir... Guliu, spoksodama į mažais baltais gabalėliais byrantį dangų. Tik ten tolumoj, mano laike, skamba smėlio varpeliai ir svirplių daina.