Tas nepaliaujamas zvimbimas, įkyrūs prisilietimai. Tau neužtenka visą veidrodį apšikti, bet dar ir mane reikia žadinti. Gyveni tik keturiolika dienų ir būdama tokiu menku padarėliu kaip reikiant gyvenimą žmogui pagadini. Dabar girdžiu tave trankantis į lango stiklą. Mano lova visai šalia jo.
- Palauk tu, parazite, tuoj atsiimsi už viską. Jau mane prižadinai, tad nepatingėsiu atsikelti iš lovos. Nurausiu tau visas galūnes, nusuksiu galvą ir sparnus nudrąskysiu! – sušukau aš balsu, kupinu neapykantos. Štai, kopia užuolaidos įlinkiu. Nebus sunku ją sugriebti, kad liktų gyva. Capt!
- Pagavau bjaurybę, - sukrizenau pikdžiugiškai. Suėmiau ją už sparnų dešinės rankos nykščiu ir smiliumi, nusinešiau į lovą. Kairiaja ranka pastačiau pagalvę, prigulau ir atrėmiau nugarą.
- Aha... Na ir ką  man dabar daryti su tavimi? Nuo kurios kojelės pradėsime? - kalbėjau nesulaukdama atsako. Vis delsiau, kažko laukiau. Gulėjau ir stebėjau kaip ji elgsis, bet sulaukiau tik vangaus kojos ar rankos judesio. Tuomet ją paliečiau kariuoju smiliumi. Musės kojos lyg siurbtukais prisisiurbė prie mano piršto, traukė jį arčiau kūno. Susimąsčiau: gal šis padarėlis turi jausmus, gal jam reikia artumo, gal taip jis maldauja pasigailėjimo? O gal tik nori apdergti mano pirštą ar įkasti? Ar gali musės kandžiotis? Atsakymo nežinojau. Sutrikau.
  Musei iš dalies aš dabar lyg Dievas – galiu atimti gyvybę. Bet tikrasis Dievas gali ją ir suteikti, tad ar galiu vadini save Dievu? O gal galėčiau būti musių Dievu? Gal...
- Tu – parazitė. Koks tau skirtumas – gyvensi diena ar kita trumpiau, - nutilau. Susimąsčiau. Tada supratau, kad žmonės, kaip ir musės – parazitai, tik kitokio masto. Musė dergia mano kambaryje ant veidrodžio, o mes, žmonės, teršiame visą žemę. Kur tau musės šūdžiukas ant veidrodžio, o kur žmogaus, nutekantis kanalizacijos vamzdžiais ne kur kitur, o žemėn. Bet žmonės žemę teršia ne tik fekalijomis. Mes, parazitai, net dėl vienos gyvenimo dienos kovotume ragais ir nagais, o musė, teturinti jų keturiolika – dabar priklausoma nuo mano malonės. Man tapo gėda. Padėjau musę ant grindų.
  Stebėjau kaip ji elgsis. Pajutusi esanti laisva nuo mano gniaužtų ji sukruto. Neskrido. Lėtai slinko spintos link. Tikriausiai ją belaikydama už sparnų, sužalojau. Musė lipo viršun spintos durimis, veidrodžio link. Šmėstelėjo mintis, kad gal ji prieš mirtį norinti paskutinį kartą apdergti veidrodį, lyg dailininkas ant savo šedevro padėti paskutinį potepį. O gal tiesiog ji, lyg koks šūdo gabalas tiesiog neskęsta, vis kyla į viršų. Tada prisiminiau seimūnus. Būtent taip apie juos atsiliepia mano tėvai.
- Išplaukė šūdai į viršų, - taip sako tėtis. Bet argi ne paradoksalu, kad mama vis užsimena mano sesei, kad su tokiu liežuviu jai tik į seimą. Koks gi man skirtumas vienu šūdu daugiau ar mažiau toje mėšlo krūvoje.
Apsiverčiau lovoje ant kito šono. Nebenorėjau žiūrėti į musę, laukti kaip jinai
elgsis. Šiek tiek pagulėjus prispyrė reikalas apsilankyti tualete. Visgi buvo rytas, o aš dar tą dieną nė karto nebuvau tuštinusis. Išlipau iš lovos, įsispyriau šlepetes ir nužingsniavau tualeto link. Atlikus reikalą sugrįžau  į kambarį ir išvydau ant grindų sutraiškytą musės kūną. Tuomet supratau, kaip jaučiasi tas, kas atima gyvybę. Nesijaučiau Dievu. Jutau  apmaudą, kad Dievas suteikė galimybę žmogui atiminėti gyvybes kitiems.
Grįžau į tualetą ir pasiėmiau skudurą. Reikėjo nuvalyti musės apdergtą veidrodį bei jos lavono - grindis.



Redaktorė - pasaulis

Jaučiu, kaip tas zvimbimas liečiasi prie manęs. Prabundu, veidrodžio stiklas musės nuropinėtas. „Keturiolika dienų,“ – galvoju. – „Tik keturiolika dienų, o sugeba šitiek gyvenimų pagadint. Mano. Ir veidrodžio.“ Girdžiu, kaip muselė trankosi į šaltą stiklą – mano lova visai prie lango.
Ji keliauja užuolaidos linkiu. Reikia sugriebti taip, kad liktų gyva, tai visai nesunku, tiesiog reikia suimti taip, lyg tai būtų kas nors labai šlykštaus - capt! – smiliumi ir nykščiu suspaust. Pagavusi piktdžiugiškai krizenu – ot nenusisekė bjaurybei! Kairiąja ranka paimu pagalvę ir atremiu į sieną, tada klesteliu į minkštą guolį. Tyrinėju musę, mąstau, nuo kurios kojelės pradėti ją naikinti. Vis dėlto delsiu, stebiu, kaip vabzdys vangiai judina plonas kojeles. Neištvėrusi paliečiu – padarėlis prisitraukia prie mano piršto, daugybė akių tyrinėja nematytą paviršių. Mąstau, gal ši muselė turi jausmus, gal jai reikia artumo, gal taip jis maldauja pasigailėjimo? Kvailai vypteliu – tikriausiai tik nori įkąsti. Tik nežinau, ar gali musės kandžiotis...
Stebeiliju į musę lyg Dievas – tik panorėjus galiu atimti jos menką gyvybę. Tačiau suteikti – negaliu, tad galvoju, kad tikriausiai esu koks pusdievis, toks neprityręs musių dievas... Šiaip ar taip, jai nesvarbu, gyventi ilgiau ar trumpiau. Taip pagalvojus net mintys nutyla, lieka tik švelnus bejėgės musės birzgimas. O gal vis dėlto svarbu? Prisimenu visus žmones, kovojančius dėl gyvenimo rankomis ir kojomis, o kai kuriuos – ir ragais bei nagais. Parazitai, visi mes tik parazitai, tik kad didesni už muses. Tas padarėlis aplaipioja vieną vienintelį veidrodį, o mes – visą pasaulį.  Pasidaro gėda.
Žvelgiu į musę, it manekeną vartaliojančią laibas kojas ore. Dar kiek pažiūrėjusi šį spektaklį paleidžiu musę ant grindų. Ji pasijunta laisva ir sukrunta, lėtai slenka spintos link. Neskrenda. Žiūriu į jos beveik permatomus sparnelius ir į savo grubius pirštus. Turbūt sužalojau, galvoju. Musė pamažu ima lipti spintos durimis link veidrodžio. Šmėkšteli mintis, kad gal ji prieš mirtį nori paskutinį kartą apdergti veidrodį, lyg dailininkas ant savo šedevro padėti paskutinį potėpį. O gal ji tiesiog neskęsta, vis kyla į viršų. Prisimenu tuos iškilusius seimo vyrus. „Išplaukė šūdai į viršų,“ – sako tėtis. Paradoksalu, nes mama vis kartoja seseriai, kad jai su tokiu liežuviu tik į seimą. Koks skirtumas, daugiau ar mažiau mėšlo toje krūvoje...
Apsiverčiu lovoje ant kito šono, kad nereikėtų žiūrėti į kopinėjančią musę, laukti, kaip ji pasielgs. Guliu, žiūriu į sieną priešais save. Nusprendžiu atsikelti, koridoriumi lėtai žingsniuoju tualeto link.. Sugrįžus išvystu ant grindų sutrėkštą musės kūnelį, Tuomet suprantu, kas dedasi viduje to, kuris kažką nužudo. Nesijaučiu Dievu. Juntu apmaudą, kad žmogui suteikta galimybė atiminėti gyvybes kitiems.
Apsigręžiu ir nueinu pasiimti skudurėlio – reikia sutvarkyti lavoną.



Galutinis tekstas

Jaučiu, kaip tas zvimbimas liečiasi prie manęs. Prabundu, veidrodžio stiklas musės nuropinėtas. „Keturiolika dienų“, – galvoju. – „Tik keturiolika dienų, o sugeba šitiek gyvenimų pagadinti. Mano. Ir veidrodžio.“ Girdžiu, kaip muselė trankosi į šaltą stiklą – mano lova visai prie lango.
-Palauk tu, parazite, tuoj atsiimsi už viską. Jau mane prižadinai, tad nepatingėsiu atsikelti iš lovos. Nurausiu tau visas kojas, nusuksiu galvą ir sparnus nudraskysiu! – sušunku aš balsu, kupinu neapykantos.
  Štai, kopia užuolaidos linkiu. Nebus sunku ją sugriebti, kad liktų gyva. Capt! Suimu ją už sparnų dešinės rankos nykščiu ir smiliumi. Pagavusi piktdžiugiškai krizenu – ot nepasisekė bjaurybei! Kairiąja ranka paimu pagalvę ir atremiu į sieną, tada klesteliu į minkštą guolį. Tyrinėju musę.
-Nagi, nagi, ir nuo kurios kojelės pradėsime?, - klausiu nesulaukdama atsako. Vis dėlto delsiu, stebiu, kaip vangiai kruta plonos vabzdžio kojelės. Neištvėrusi paliečiu – padarėlis lyg prisisiurbia prie mano piršto, traukia jį arčiau, o daugybės akių žvilgsnis sminga į mane. Susimąstau: gal šis padarėlis turi jausmus, gal jam reikia artumo, gal taip jis maldauja pasigailėjimo? Kvailai vypteliu – tikriausiai tik nori įkąsti, nors nežinau, ar gali musės kandžiotis. Sutrinku.
  Stebeiliju į musę lyg Dievas – tik panorėjus galiu atimti jos menką gyvybę, tačiau suteikti – ne, tad ar galiu vadinti save Dievu? O gal bent musių Dievu? Gal...
-Tu – parazitė. Koks tau skirtumas – gyvensi diena ar kita trumpiau, - nutilau.  Liko tik švelnus bejėgės musės birzgimas. Susimąsčiau. O gal vis dėlto jai svarbu? Prisimenu, jog žmonės, kaip ir musės – parazitai, tik kitokio masto. Musė dergia mano kambaryje ant veidrodžio, o mes, žmonės, teršiame visą žemę. Kur tau musės šūdžiukas ant veidrodžio, o kur žmogaus, nutekantis kanalizacijos vamzdžiais ne kur kitur, bet žemėn. Beje, žmonės žemę teršia ne tik fekalijomis... Mes, parazitai, net dėl vienos gyvenimo dienos kovotume ragais ir nagais, o musė, teturinti jų keturiolika – dabar priklausoma nuo mano malonės. Man tapo gėda.
  Žvelgiu į musę it manekenę, vartaliojančią laibas kojas ore. Dar kiek pažiūrėjusi šį spektaklį padedu ją ant grindų. Neskrenda. Žiūriu į jos beveik permatomus sparnelius ir į savo grubius pirštus. „Turbūt sužalojau“, - galvoju. Musė pamažu ima lipti spintos durimis link veidrodžio. Šmėkšteli mintis, kad gal ji prieš mirtį nori paskutinį kartą apdergti veidrodį, lyg dailininkas ant savo šedevro padėti paskutinį potėpį. O gal ji, lyg šūdo gabalas – tiesiog neskęsta. Tada prisiminiau tėčio žodžius - „Išplaukė šūdai į viršų“, – taip jis atsiliepia apie seimo vyrus. Paradoksalu, nes mama vis užsimena seseriai, kad jai su tokiu liežuviu tik į seimą. Koks man skirtumas, daugiau ar mažiau mėšlo toje krūvoje...
  Apsiverčiu lovoje ant kito šono, kad nereikėtų žiūrėti į kopinėjančią musę, laukti, kaip ji pasielgs. Guliu, žiūriu į sieną priešais save. Prispiria reikalas nueiti į tualetą. Visgi rytas, o aš dar nei karto šiandien ten nesilankiau. Išlipu iš lovos, įsispiriu šlepetes ir žingsniuoju tualeto link. Sugrįžusi išvystu ant grindų sutraiškytą musės kūnelį. Tuomet suprantu, kas dedasi viduje to, kuris ką nors nužudo. Nesijaučiu Dievu. Juntu apmaudą, kad žmogui suteikta galimybė atiminėti gyvybes kitiems.
  Grįžtu į tualetą ir pasiimu skudurą. Reikia sutvarkyti musės lavoną.