Ant balkių sėdėdavome po du. Tik taip visi tilpome, be to, buvo pakankamai nepatogu, kad pajustume darą kažką, ko negalima. Dažniausiai sėdėdavau su ta mažute Dorote. Jos plaukai krisdavo į akis, aš vis stumdavau ją alkūne į šoną. Kai pasilenkusi žiūrėdavo žemyn – ten nieko įdomaus nebuvo, tačiau mes visi norėdavome žiūrėti žemyn – pakilęs megztinukas atidengdavo odos takelį ir kelis apgamus. Žvilgčiodamas į juos maniau, kad tai labai nepadoru. Svajodavau, jog Dorotė kada nors išsimaudys pieno upėje. Ji perbrauks ranka per nugarą ir jie nukris, nes tai tik duona. Trys duonos trupiniai nuo to vakaro, kai sėdėjome ant liepto ir šėrėm žuvis. Dorotė prigulė ant liepto. Apskritai, ji mėgo gulėti. Buvo per jauna, kad be didelių pastangų galėtų stovėti ir vaikščioti kaip kiti. Kai ji guldavosi, matydavau meldus pakrantėje. Jie siūbavo, mažesnieji panardindavo galvas vandenyje. Ir Dorotė buvo beveik peršviečiama. Man atrodydavo, kad per jos nugarą matau obelaitę, melsvas šakas lyg ryte pro rūką. Apgamai pūpsojo grąžindami į realybę.



- Kodėl tu ne ozonas? Kodėl negaliu prakrapštyti tavęs, po velniais, kada užakai?
Jis pastūmė Dorę ir sėdo atgal prie paveikslo. Moterys žiūrėjo viena į kitą. Du paviršiai, jis sakydavo, abi jūs tokios. Tik medžiaga ir tik mano sultys, mano seilės.
Dorė išėjo. Bent porai valandų. Į vaistinę. Tada į mažą kavinukę Miško gatvėje. Karštos kavos, ne, karšto vyno. Kartais ji tikėdavo juo. Kava ir vynas. Vynas, vynas, vynas. Tada Dorei  atrodydavo, kad savo odą ji galėtų nusirengti kaip drabužį. Išvirkščioji pusė. Juodai raudonos dėmės. Ir baltos, išėstos tablečių. Vakarais ji užsidėdavo jo ranką ant pilvo ir tikėdavosi, kad jo galvoje gims regėjimai. Kad jis suspaus ją ir tą naktį baigs tapyti.
Dorė išėjo į gatvę. Šviesa įsitrynė akių kampučiuose, viskas blizgėjo. Taip ji žiūrėdavo į jį. Nusisuko nuo saulės ir įsmuko į tamsią gatvelę.
Tai buvo jo meilužė. Jo meilužė Dorės veidu. Ji palikdavo peilį dirbtuvėse. Vieną dieną jis nesusivaldys, gal šiandien. Dorė pamatys, kaip dažai išteka, kaip meilužė nukraujuoja ir vėl sukreša ant sudraskytų skutelių.
Dorės oda kvepės pienu.



Redaktorė - Realist

Ant balkių sėdėdavome po du, kitaip nebūtume tilpę, ir ilgomis juodomis adatomis pakaitomis krapštydavome vienas kitam iš panagių supūliavusias rakštis. Visi alsuodavome lyg ilgai bėgę, ant praeivių lašėdavo mūsų prakaitas, galėdavai justi apysaldį druskos kvapą ir medžio vibravimą nuo mūsų kūnų trūkčiojimo, bet niekas nepakeldavo akių, jie išnykdavo dar šlapi, su mūsų nuosėdom, skysčiais, o mes buvom amžinai paliktieji, amžinai nubausti čia būti, ir nors tai buvo tik žaidimas, su baime prieš lipdami uosdavome pažemę, čiuopdavome sutrūkinėjusiomis pėdomis įkaitusius akmenis ant žemės. Dažniausiai sėdėdavau su ta mažute Dorote. Jos plaukai krisdavo į akis, kutendavo nosį, aš vis stumdavau ją alkūne į šoną, bet ji kvėptelėjus iš baimės sučiupdavo mane už rankos ir suleisdavo kaulėtus pirštukus, tuomet man užeidavo noras pastumti ją, paleisti į žmones, kad ji įsigertų į juos taip pat kaip mūsų gleivės, kad karaliaučiau ant balkio vienas. Numaldydavau tą norą ir vėl žiūrėdavau su visais žemyn – ten nieko įdomaus nebuvo, tačiau bijodavome pažvelgti aukščiau negu sėdėjom; mes ir taip jautėmės nusikaltę, kad tapom balkių dievais, mums užgniauždavo kvapą vien nuo tos minties. Pasilenkus Dorotei pakilęs megztinukas atidengdavo odos takelį ir kelis apgamus. Žvilgčiodamas į juos maniau, kad tai labai nepadoru, man įskausdavo akis nuo tų mažų dėmelių, kurios pamažu rijo ir traukė į save jos odą. Svajodavau, jog Dorotė kada nors išsimaudys pieno upėje. Ji perbrauks ranka per nugarą ir jie nukris, nes tai tik duona. Trys duonos trupiniai nuo to vakaro, kai sėdėjome ant liepto ir šėrėm žuvis. Dorotė prigulė ant liepto, slidžios lentos iškart ją apglėbė ir surijo. Ji buvo per jauna, kad be didelių pastangų galėtų stovėti ir vaikščioti kaip kiti.  Prisimenu, kai man krestelėjus duonos krepšelį juodais trupinukais nugulė jos kūno išnara, ir kai lieptas sugrąžino Dorotę atgal, pamelavau, kad ją apsjovusi žuvis, ji dar ilgai verkė. Kalbėdamas mačiau meldus pakrantėje. Jie siūbavo, mažesnieji vis panardindavo galvas vandenyje. Ir Dorotė tapo beveik peršviečiama. Man atrodydavo, kad per jos nugarą matau obelaitę, melsvas šakas lyg ryte pro rūką. Apgamai pūpsojo grąžindami į realybę, nustumdami dievus nuo balkių.



- Kodėl tu ne ozonas? Kodėl negaliu prakrapštyti tavęs, po velniais, kada užakai?
Jis pastūmė Dorę ir sėdo atgal prie paveikslo, jo pirštai varvėjo dažais, tekėjo mažytėmis, neišaugusiomis pėdomis – vienintėliu jo kartėliu ir jis vis piešdavo beveidžius žmones per didelėmis galūnėmis. Moterys žiūrėjo viena į kitą. Du paviršiai, jis sakydavo, abi jūs tokios. Tik medžiaga ir tik mano sultys, mano seilės.
Dorė išėjo, net neuždarė durų ir ją gatvėmis vijosi priplėkusio acetono kvapas.  Bent porai valandų, bet žinojo grįšianti, žinojo vėl bučiuosianti tas mažas susitraukusias kojas, pamiršianti viską, juk jie ne dievai, jie žmonės kaip ir kiti – praeinantys, išnykstantys. Ji kvėptelėjo, užbėgo laipteliais. Į vaistinę, tada į mažą kavinukę Miško gatvėje. Karštos kavos, karšto vyno. Kartais ji tikėdavo juo nuoširdžiai, kvailai ir naiviai. Tada Dorei  atrodydavo, kad savo odą ji galėtų nusirengti kaip drabužį. Išvirkščioji pusė. Juodai raudonos dėmės. Ir baltos, išėstos tablečių, korėtos lyg sena mediena. Vakarais ji užsidėdavo jo ranką ant pilvo ir tikėdavosi, kad jo galvoje gims regėjimai. Kad jis suspaus ją ir tą naktį baigs tapyti.
Kava ir vynas. Vynas, vynas, vynas. Gvazdikėliai ir muskusas nudegino gerklę, ji persibraukė tarsi būtų pajutusi kažką ant nugaros ir užsimanė juodos duonos. Dorė išėjo į gatvę. Šviesa įsitrynė akių kampučiuose, viskas blizgėjo – žmonių veidai, plytelės, jos pačios rankos. Taip ji žiūrėdavo į jį. Nusisuko nuo saulės ir įsmuko į tamsią gatvelę, kur viršum kabojo keli balkiai, bet ji net nepažvelgė į juos, tik kažkas šalto nutekėjo jos nugara, įsigėrė į jos odą ir sutvinksėjo giliai po gyslomis.
Ta moteris buvo jo meilužė. Jo meilužė Dorės veidu, plaukų galiukais ir rankų linkiais. Ji palikdavo peilį dirbtuvėse. Vieną dieną jis nesusivaldys, gal šiandien, jos pečiai suvirpėjo nuo juoko ir kažkoki trys juoduliai nukrito ant šaligatvio. Dorė pamatys, kaip dažai išteka, kaip meilužė nukraujuoja ir vėl sukreša ant sudraskytų skutelių.
Dorės oda kvepės pienu.



Galutinė versija

Ant balkių sėdėdavome po du, kitaip nebūtume tilpę, ir alsuodavome lyg ilgai bėgę, ant praeivių lašėdavo mūsų prakaitas, galėdavai justi apysaldį druskos kvapą ir medžio vibravimą nuo mūsų kūnų. Bet niekas nepakeldavo akių, jie išnykdavo dar šlapi, su mūsų nuosėdom, skysčiais, o mes buvom amžinai paliktieji, amžinai nubausti čia būti, ir nors tai buvo tik žaidimas, su baime prieš lipdami uodėme pažemę, sutrūkinėjusiomis pėdomis čiuopdavome įkaitusius akmenis. Dažniausiai sėdėdavau su ta mažute Dorote. Jos plaukai krisdavo į akis, kutendavo nosį, aš vis stumdavau ją alkūne į šoną, bet ji kvėptelėjus iš baimės sučiupdavo mane už rankos ir suleisdavo kaulėtus pirštukus, tuomet užsinorėdavau pastumti ją, paleisti į žmones, kad ji įsigertų į juos taip pat kaip mūsų gleivės. Numaldydavau tą norą ir vėl žiūrėdavau su visais žemyn – ten nieko įdomaus nebuvo, tačiau aukščiau pažvelgti bijodavome; mes ir taip jautėmės nusikaltę, kad tapom balkių dievais, mums užgniauždavo kvapą vien ta mintis. Dorotei pasilenkus pakilęs megztinukas atidengdavo odos takelį ir kelis apgamus. Žvilgčiodamas į juos maniau, kad tai labai nepadoru, man įskausdavo akis nuo tų mažų dėmelių, kurios pamažu rijo ir traukė į save jos odą. Svajodavau, jog Dorotė kada nors išsimaudys pieno upėje. Ji perbrauks ranka per nugarą ir jie nukris, trys duonos trupiniai nuo to vakaro, kai sėdėjome ant liepto ir šėrėm žuvis. Dorotė prigulė, slidžios lentos iškart ją apglėbė ir surijo. Ji buvo per jauna, kad be didelių pastangų galėtų stovėti ir vaikščioti kaip kiti. Prisimenu, kai man krestelėjus duonos krepšelį juodais trupinukais nugulė jos kūno išnara, ir kai lieptas sugrąžino Dorotę atgal, pamelavau, kad ją apsjovusi žuvis, ji dar ilgai verkė. Kalbėdamas mačiau meldus pakrantėje. Jie siūbavo, mažesnieji vis panardindavo galvas vandenyje. Ir Dorotė tapo beveik peršviečiama. Man atrodydavo, kad per jos nugarą matau obelaitę, melsvas šakas lyg ryte pro rūką. Apgamai pūpsojo grąžindami į realybę, nustumdami dievus nuo balkių.




- Kodėl tu ne ozonas? Kodėl negaliu prakrapštyti tavęs, po velniais, kada užakai?
Pastūmęs Dorę vyras sėdo atgal prie paveikslo. Ji nemėgo žiūrėti į tas drobines akis. Du paviršiai, jis sakydavo, abi jūs tokios, tik medžiaga ir tik mano sultys, mano seilės.
Dorė išėjo, net neuždarė durų, ir gatvėmis ją vijosi priplėkusio acetono kvapas.  Bent porai valandų, bet žinojo grįšianti, pamiršianti viską, juk jie ne dievai, jie žmonės kaip ir kiti. Ji kvėptelėjo, užbėgo laipteliais. Į vaistinę, tada į mažą kavinukę Miško gatvėje. Kartais ji tikėdavo juo - tik medžiaga ir tik jo sultys. Tada Dorei  atrodydavo, kad savo odą ji galėtų nusirengti kaip drabužį. Išvirkščioji pusė. Juodai raudonos dėmės. Ir baltos, išėstos tablečių, korėtos lyg sena mediena. Vakarais ji užsidėdavo vyro ranką ant pilvo ir tikėdavosi, kad jo galvoje gims regėjimai. Kad jis suspaus ją ir tą naktį baigs tapyti.
Gvazdikėliai ir muskusas nudegino gerklę, ji perbraukė ranka per nugarą tarsi būtų kažką pajutusi. Išėjo į gatvę. Šviesa įsitrynė akių kampučiuose, viskas blizgėjo – žmonių veidai, plytelės, jos pačios rankos. Taip ji žiūrėdavo į jį. Nusisuko nuo saulės ir įsmuko į tamsią gatvelę.
Ta moteris buvo jo meilužė. Jo meilužė Dorės veidu, plaukų galiukais ir rankų linkiais. Ji palikdavo peilį dirbtuvėse. Vieną dieną jis nesusivaldys, gal šiandien, jos pečiai suvirpėjo ir trys juoduliai nukrito ant šaligatvio. Dorė pamatys, kaip dažai išteka, kaip meilužė nukraujuoja ir vėl sukreša ant sudraskytų skutelių.
Dorės oda kvepės pienu.