Jei čiaupas išties mokėtų kalbėti, priversčiau jį užsičiaupti. Jei mažosios parduotuvės gimdytų skraidančius drakonus, tuomet mes visi čia  nesėdėtume ir nediskutuotume, kiek oro uostų telpa tėčio delne. Aš asmeniškai nueičiau į nešvankų, tikrai nešvankų kabaretą ir sukdama liežuvį aplink lūpas, nužiūrėčiau tinklines kojines dėvinčiąsias, kurių trumpų suknelių galai primena karsto papuošimus. Vėliau norėčiau „išlėkti“ iš darbo ir pripildyti kišenes gailesčio ir alaus. Taip, tikriausiai alaus, bet ne su citrinų sultimis, nes tai būtų nuklydimas, tai būtų mano skrandžio nuodėmė, baisesnė net už svetimoteriavimą.
  Kabaretas buvo mano aistra ir meilė, gal todėl šiandien vyrui išrėžiau, kad mes jau tris metus kartu tik todėl, kad nesugebu jo palikti. Grįžkime prie šito popsinio pasakojimo. Kaip ir sakiau – Meilė ir aistra. Bet ne apie jaunavedžių gyvenimą noriu jums paporinti (papostringauti – dievinu šį žodį) -  nuo penkiolikos vaidinau mamos kabarete. Ji mane aprengdavo balta, pūūūūsta suknyte, išdažydavo lūpas raudonai ir liepdavo tiems vyrams skaityti eilėraščius, tačiau mano balso stygos turėjo nedarbingumo lapelį. – Garsiau! Ir apie meilę! Apie meeeeilę!, - rėkdavo man žiūrovai. Po to jie eidavo per mane kiaurai, tarsi vėjai, bet ir tai man buvo nusispjaut, nes tenorėjau „išlėkti“ iš darbo, pripūsti dviračiams ratus ir apsilaižyti lūpas.
  Kartą girdėjau istoriją apie mergaitę, kuri suderindavo balkoną su batraiščiais. Balkonas buvo žalias, o batraiščiai juodi.
  Darydavau viską -  leisdavau žuvims neršti, leisdavau vyrams eiti per mane. Atrakindavau pasąmonės vartus ir ateidavo šėtonas. Toks jautrus gyvis su kuriuo kalbėdavomės kaip apsimoka numirti su nuolaida ir kramtydavome paukščių pieną. Jis dar sugriebdavo mane už peties, nes buvo per kuklus liesti moters krūtis. Po to jis mirė nuo astmos.
  Aš nebuvau moteris, o čia ne absurdo teatras. Tikrai nueičiau į kabaretą, jei tik žinočiau, kad dabartinis kabaretas ne siurrealizmo pritvinkęs paralitikas. >>>Dabar tik bandau prisiminti apie ką rašiau paskutinį  kūrinį.

Paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė, paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė. paralelė paralelė paralelė paralelė . paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė
paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė.
paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė. paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė .
paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė .

Redakcija: paralelė (x78)



Redaktorė - Fever

Jei čiaupas išties mokėtų kalbėti, priversčiau jį užsičiaupti ir paleisčiau bėgti šaltą vandenį. Jei mažosios parduotuvės gimdytų ateitį spėjančius drakonus, tuomet mes visi čia  nesėdėtume ir nediskutuotume, kiek oro uostų telpa tėčio delne.
Aš asmeniškai nueičiau į nešvankų, tikrai nešvankų kabaretą ir sukdama liežuvį aplink lūpas, nužiūrinėčiau tinkluotas kojas ir trumpų suknelių galus, kurie primena karsto papuošimus. Vėliau norėčiau „išlėkti“ iš darbo ir pripildyti kišenes gailesčio iš alaus. Taip, tikriausiai alaus, tik be citrinų sulčių, nes tai būtų nuklydimas, tai būtų mano ego nuodėmė, baisesnė net už svetimoteriavimą.
  Kabaretas buvo mano aistra ir meilė, o vyrui kasdien kartojau, kad mes kartu jau tris metus tik todėl, jog vis dar nesugebu jo palikti. Bet juk ne apie nenusisekusį vedybinį gyvenimą postringauti čia susirinkome. Kaip ir sakiau – meilė ir aistra: nuo penkiolikos vaidinau mamos kabarete. Ji mane aprengdavo balta, pūūūūsta suknyte, išdažydavo lūpas raudonai ir liepdavo vaikščioti lygiagretėmis skaitant tiems vyrams eilėraščius. – Garsiau! Ir apie meilę! Apie meeeeilę!, - rėkdavo man žiūrovai. Bet mano balso stygos turėjo amžiną nedarbingumo lapelį. Todėl raudonos lūpos jiems taip niekada ir nieko nepasakė apie meilę. Po to tie vyrai eidavo per mane kiaurai, tarsi vėjai, bet buvo nusispjaut: tenorėjau „išlėkti“ iš darbo, pripūsti dviračiams ratus ir apsilaižius išdažytas lūpas pūst gumos burbulus.
Kartą girdėjau istoriją apie mergaitę, kuri suderindavo balkoną su batraiščiais. Balkonas buvo žalias, o batraiščiai juodi. Miegojo balkone, o šlapius batraiščius džiaustė ant turėklų.
Darydavau viską -  leisdavau žuvims neršti, leisdavau vyrams eiti per mane. Atrakindavau pasąmonės vartus ir įleisdavau šėtoną. Tokį jautrų gyvį su kuriuo kalbėdavomės kaip apsimoka numirti su nuolaida ir kramtydavome anyžines karameles. Jis dar sugriebdavo mane už peties, nes buvo per kuklus liesti moters krūtis. Po to jis mirė nuo astmos.
  Aš nebuvau moteris, o ir pati liesti krūtis bijojau. Tikrai nueičiau į kabaretą, jei tik žinočiau, jog dabar jis - ne fetišizmo pritvinkęs paralitikas.

lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės
lygiagretės lygiagretės lygiagretės
lygiagretės lygiagretės
lygiagretės

Bandau prisiminti, apie ką buvo paskutinysis mano skaitytas eilėraštis.


Galutinis tekstas

Ir viskas išties perdaug nešvanku,kad būtų sukurta, ir viskas vis tiek eina per niek, nelyginant nutekamasis vamzdis.

  Jei čiaupas išties mokėtų kalbėti, priversčiau jį užsičiaupti. Jei mažosios parduotuvės gimdytų ateitį spėjančius drakonus, tuomet mes visi čia  nesėdėtume ir nediskutuotume, kiek oro uostų telpa tėčio delne.
  Aš asmeniškai nueičiau į nešvankų, tikrai nešvankų kabaretą ir sukdama liežuvį aplink lūpas, nužiūrinėčiau tinkluotas kojas ir trumpų suknelių galus, kurie primena karsto papuošimus. Vėliau norėčiau „išlėkti“ iš darbo ir pripildyti kišenes gailesčio ir pigaus boheminio vyno. Taip, tikriausiai pigaus boheminio „rašaliuko“, tik iš stiklinės taros, nes kitaip tai būtų nuklydimas, tai būtų mano ego nuodėmė, baisesnė net už svetimoteriavimą.
  Kabaretas buvo mano aistra ir meilė, o vyrui kasdien kartojau, kad mes kartu jau tris metus tik todėl, jog vis dar nesugebu jo palikti. Bet juk ne apie nenusisekusį vedybinį gyvenimą postringauti čia susirinkome. Kaip ir sakiau – meilė ir aistra: nuo penkiolikos vaidinau mamos kabarete. Ji mane aprengdavo balta, pūūūūsta suknyte, išdažydavo lūpas raudonai ir liepdavo vaikščioti lygiagretėmis skaitant tiems vyrams paralelinius eilėraščius. – Garsiau! Ir apie meilę! Apie meeeeilę!, - rėkdavo man žiūrovai. Bet mano balso stygos turėjo amžiną nedarbingumo lapelį. Todėl raudonos lūpos tesugebėdavo išrėkti siurealistinių drakonų apvaizdas ir kitokias brutalias išraiškas.. Po to tie vyrai eidavo per mane kiaurai, tarsi vėjai, bet man buvo nusispjaut: tenorėjau „išlėkti“ iš darbo, pripūsti dviračiams ratus ir apsilaižius išdažytas lūpas pūsti gumos burbulus.
Kartą girdėjau istoriją apie mergaitę, kuri suderindavo balkoną su batraiščiais. Balkonas buvo žalias, o batraiščiai juodi. (Matyt,miegojo balkone, o šlapius batraiščius džiaustė ant turėklų.)
Darydavau viską -  leisdavau žuvims neršti, leisdavau vyrams eiti per mane. Atrakindavau pasąmonės vartus ir įleisdavau šėtoną. Tokį jautrų gyvį su kuriuo kalbėdavomės kaip apsimoka numirti su nuolaida ir kramtydavome anyžines karameles. Jis dar sugriebdavo mane už peties, nes buvo per kuklus liesti moters krūtis. Po to jis mirė nuo astmos.
  Aš nebuvau moteris, o ir pati liesti krūtis bijojau. Po viso šito tikrai nueičiau į kabaretą, jei tik žinočiau, jog dabar jis - ne fetišizmo pritvinkęs paralitikas.

lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės paralelė
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės paralelė paralelė
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės paralelė paralelė paralelė
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės paralelė paralelė paralelė paralelė
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė
lygiagretės lygiagretės lygiagretės lygiagretės paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė
lygiagretės lygiagretės lygiagretės paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė
lygiagretės lygiagretės paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė
lygiagretės paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė paralelė

Lygiagrečios paralelės – dar ne kūrinys!