- Šaudo, tėti, - sakau tyliai.
- Žmones šaudo? – Jis nė nepakelia akių nuo knygos. Raidės mažos ir greitos, sulipusios viena su kita.
- Ne, fejerverkus, bet... – nutylu. Raudoni kamuolėliai pažyra danguje, tada virš didžiulio tamsaus medžio išsiskleidžia mėlyna žvaigždė. Laikrodis išmuša vienuoliktą, ir aš užtraukiu užuolaidas. Už jų lieka spalvos ir poškėjimas, o kambaryje – tik pilka lova, stalas ir tėvas su knyga. Atsigulu, užsimerkiu ir sapnuoju milžiniškus fejerverkus tiesiai po mūsų langais.

Jeigu ji pasisuktų dar šiek tiek į mane, matyčiau jos akis. O dabar tik šviesius plonus plaukus.
- Ieva, tu šiandien graži, - sakau. Mano tėtis visada taip sako mamai; o dabar mes su Ieva žaidžiame namus. Ji šypteli ir toliau šukuoja lėlę. Saulė kaitina man į pakaušį, aš netelpu į mūsų palapinę iš paklodžių.
- Mes su Marija, - išdidžiai šneka Ieva, - einam į svečius pas Elzę. Elzė turi leliuką. Ar tėtis eis kartu, Marija?
Ieva pirštukais suima lėlės garbanas ir pasukioja porcelianinę galvelę į šonus, suprask – neis. Pasitraukiu, leidžiu jodviem išlįsti. Seku žvilgsniu kol nueina, kol pralenkia žydinčias tulpes, kol margas sijonas išnyksta iš mano minčių.

- Tu ką, visai?! – piktai rikteli Elzė. Putniais pirštukais graibo akmenukus iš kibirėlio ir meta į upę. Jie pliumptelėję pranyksta, vandens ratilai lėtai sukasi. Ieva sukryžiuoja kojas per blauzdas ir lėtai supasi. Šypteli, pasitaiso suknelę ir toliau žvelgia į raibuliuojantį vandenį.
- Aš tik pasiūliau, Elze, - tariu lėtai. – Tu visai neprivalai eiti, aš galiu vienas, o galbūt Ieva nori...
- Noriu.
- Ieva nori, Elze, tu gali pasilikti.
Atsistoju, nusivalau nuo kelnių pūkus. Mergaitės abi pažvelgia į mane, Ieva atsistoja, Elzė lieka sėdėti ir toliau mėto akmenukus. Ji kažką mums šaukia kai būnam jau prie kelio, bet mes negirdim, o gal tik apsimetam. Oras kvepia dulkėmis, žmonės skuba ir pralenkia mus, Ieva šaižiai juokiasi.

Elzę aš myliu, bet Ieva vis tiek labai graži kai taip sėdi parietusi kojas po savimi, suknelė pasipūtus, baltos kojinės užtrauktos iki kelių, batukai visai švarūs. Ji dėlioja daiktus – statulėles, nuotraukas, žaislus. Aš žiūriu pro langą – vien kitų žmonių kambariai matos.
- Ar kada matei fejerverkus? – klausiu. Ji skudurėliu valo dulkes nuo palangės. – Aš tau parodysiu, vieną kartą pamatysi nuostabius fejerverkus. Pačiame tamsume.
Ji išeina išsiplaut skudurėlio ir aš suabejoju, kad gal jai visai neįdomu. Bet tada vėl pažvelgiu pro langą.

Dviračio rėmas blizga popietės saulėj, vėjas dingsta tarp linkstančių rugių.
- Jei nuvažiuosi – pabučiuosiu, - sako Elzė. Jos plaukai nesiskiria nuo raudonplyčio namo už nugaros, todėl nežinau, kaip ji susišukavus. Suknelės rankovės suspaudusios jos putnias rankas, basos kojos trypčioja po pilkšvą kelio žvyrą. Negraži ji, ta Elzė, bet aš ją myliu, ir jos tėtis turi parduotuvę – tikrą ir didelę, su stiklinėm durim ir iškaba ant lango, - todėl, kai ateinam, mums leidžia nusipirkti saldainių pigiau, o kartais ir veltui atiduoda.
- Važiuok, nebūk bailys, o tai nebūsi mūsų vadas! – šūkteli berniukai iš apačios, garsas čia, viršūnėje, tolimas ir skardus.
- Nenoriu būt, - sakau. Pasiremiu į dviratį ir žiūriu žemėn. Elzė kikena, keli berniukai strapalioja aplink ją, Ieva su Margarita sėdi nuošaliau. Vilius stykčioja palei krūmą, susideda rankas prie burnos kaip trimitą ir sušunka:
- Užtat mes norim.
Vėjas prašvilpia virš galvos, saulė tampa panaši į milžinišką spindintį kibirą, o žolės šiurkščiai braukia per kojas.

Kieme jaučiu liepas. Bitės dūzgia aplink lyg grigališkasis choras, oras tvankus ir lipnus. Visi nuėję valgyt pietų, aš vienas sėdžiu ant suolelio. Nedidelis vienaakis šunėkas trinasi man į kelius.
- O šiandien taip kvepia, - girdžiu Ievą už nugaros. Atsisuku, ji nešyptelėjusi apeina suolelį ir įsitaiso po senu medžiu. Mažais žingsniukais atitrepsi Elzė, jos sijonas išteptas taukais, paima mano ranką. Jaučiu jos prakaituotus delnus. Vėjas atneša salsvą liepžiedžių kvapą, ir viskas lėtai ima suktis aplink mane, lyg būčiau karuselėje su margais arkliukais ir puošniomis karietomis, o ne purviname daugiabučio kieme.

- Šaudo, tėti, - drebančiu balsu pranešu.
- Žmones? – jis pieštuku brauko knygoje sakinius.
Tyliu. Lauke tamsu, tik gatvė apšviesta. Žmonių mažai, vienas kitas. Matau Ievą, ji bėga namų link, baltos kojinaitės šmėžuoja man akyse, bėga greitai, bet prie kaimyninių durų susmunka. Aš žiūriu į jos suknelę, kuri pamažu tamsėja, tamsėja, ir man pasidaro neapsakomai graudu. Gal kad tokie nepavykę fejerverkai – tik garsas, jokių besiskleidžiančių paveikslų. Kažkas beldžia į duris ir tėvas nueina atidaryti, o aš vis stebeiliju į suknelę, kuri tampa beveik neatskiriama nuo juodo gatvės grindinio.