tais vakarais mes jautėmės pranašesni už kitus
bėgiodavome po apsvaigusią žolę apsiavę guminiais batais
nors buvo karšta rasdavome vieną kitą žuvį visas paleisdavome
ir stebėdavome kaip kyla į dangų kol likdavo vien juodi taškeliai
neretai mus apspisdavo pasišiaušę kirai
dabar jie visi tapę mūsų draugais

saulėlydžiai buvo siaubingi nes mus įtraukdavo miškas
grybai žemuogės paparčių žiedai pakaruokliai mašinų važiuoklės
vėliau visko pradėjo trūkti tad mes niekaip nebeprisikiškiakopūsteliaudavome
vieną nakti supratau kad man nepatinka būti tarp medžių ir žolių

velniop visus - išsikrausčiau ir dabar gyvenu ant dangoraižio stogo
paukšciai ir žuvys manes nepasiekia o saulėlydžius užstoja debesys
užtat rytais girdžiu kaip barasi jauna šeima iš viršutinio aukšto
greitai jie turės kūdikį

nors ko gero net gandrai į tokį aukštį nekyla