Zeniui perlūžo ausis kai
naujų metų išvakarėse
išėjo parūkyt
draugai sako
tavo ausis
tabaluoja

visi nors po kartą prišala liežuvį
prie karuselių griaučių
paliktų daugiabučių kiemuose
styroti o aš
kiekvieną žiemą iš naujo
esu kalė
Klaipėdoj naktį dangus
raudonas ir murdos
balti debesysy
milžinė Anželika
sako mažule pakentėk
ir stumia adatą
trimetei tysančiai su sulūžusia koja
ant jos nukrito spinta
mažule ramiai

jie sako prieš tai mano lovoj gulėjo
Julytė
kuri nusikando liežuvį nelaimėlė sako jie
ir aš nežinau gal jie viską neteisingai suprato
nes prisiuvo tą liežuvį atgal
ir kada nors išims siūles
iš mano akių