Mano motinos sijonai primena pasakas.
- Il – gu – ma, - išskiemenuoja mergaitė žodį ir stebi mano drebančius pirštus. Aš irgi spoksau į juos. Kaip nepatrauklu, sakytų mergaitei draugė, jei stovėtų šalia. Bet draugės nėra. Aš stojuosi nuo nepatogios medinės kėdės, prieinu prie dulkėtos lentynos ir pasistiebusi ištraukiu storą plyštančią knygą. Mergaitė pasiremia delnais į per tiek metų nuo suodžių nutamsėjusį stalą ir persukusi galvą skaito mano sąsiuvinyje pavardes ir datas.
- Oho. Mažai kas čia lankosi, - jos nagučiai nugraužti iki gyvuonies, bet vis vien nulakuoti ryškiai rožiniu laku.
- Ne visus rašau, - atkertu ir pastumiu sąsiuvinį taip, kad ji nebematytų. Mergytė atsitiesia, pasitaiso marškinukų apykaklę ir nutyla. Lėtai padedu knygą ant stalo, prisėdu, užuodžiu drėgmės ir pelėsio mišrainę. Pro langą krintantys spinduliai išryškina keliaujančius dulkių karavanus, kurie kyla nuo knygos puslapių. Susirandu raidę I, susirandu skiemenį IL. IL IL IL bjauriai tyžta garsai galvoje, IL IL IL, lyg koks minkštumo ženklas.
- Ilguma – geografinis terminas, nusakantis, kiek į rytus ar į vakarus nuo pradinio dienovidinio nutolęs žemės paviršiaus taškas.
    Mergaitės akys pastebimai išsiplečia ir vėl susitraukia, lyg katės vyzdžiai keičiantis šviesai. Ji nieko nesako. Griebia kuprinę nuo nevalytų grindų ir išslenka pro duris, lyg išgirdusi tai, ko neturėjo. Nuo šalto gūsio suvirpa stori mėsingi gėlių lapai. Iš eilės užverčiu išrikiuotas knygas ir dedu atgal į lentyną.
    Autobuse karšta ir tvanku, moteris, sėdinti šalia, laiko leisgyves pelargonijas, jos smirda, senutė nupieštais antakiais dėl to kvapo persėda į kitą vietą. Pravažiuojam ilgas beržų virtines, susikabinusias plonomis šakelėmis. Mano juodos kelnės limpa prie šlaunų, prie blauzdų, apgaubia kelius. Vairuotojas spjaudos pro atidarytą langą. Laukuos žydi rapsai, jie tikriausiai kvepia kopūstais ir kalafiorais, o gal atvirkščiai, vis vien užuodžiu tik pelargonijas. Jų lapai apskrebę, susitraukę. Moteris pusiau apglėbia jas ir saugo, kad tik nenubyrėtų nei viena apmirus ląstelė. Aš apkabinu savo krepšį.
    Eidama išsikleipusiu siauru takučiu stebiu balkonus. Tarp plytelių auga pienės, jų karpyti lapai guli ant suskilusių betoninių kvadratėlių. Motina stovi prie lango, stebi mane. Aš jai pamojuoju, drebantys pirštai suvirpina kaistantį orą. Mama griebia plastmasinį kibiriuką ir apsimeta laistanti gėles. Skubiai žengiu link savo laiptinės, įsivaizduoju kaimynus beldžiančius į banguotus virtuvių stiklus ir besišypsančius man. Kažkoks pyplys meta saują smėlio, kruopelytės pažyra ant šaltų laiptų. Senutės, susėdusios ant suolelio, nusisuka į kitą pusę.
    Namuose niekas nepasikeitę. Ji vis dar lūkuriuoja balkone, galvą apsimuturiavusi vilnone skara. Didžiulis saulės trynys plečiasi tolimame danguje.
- Tokia ilguma užėjo, net nesuprasi. Baisu.
    Ilguma – geografinis terminas, nusakantis, kiek į rytus ar į vakarus nuo pradinio dienovidinio nutolęs žemės paviršiaus taškas, skamba man galvoje. Ilguma – geografinis terminas, nusakantis, kiek į rytus ar į vakarus nuo pradinio dienovidinio nutolęs žemės paviršiaus taškas, ataidi mažomis juodomis raidelėmis. Ilguma – geografinis terminas, nusakantis, kiek į rytus ar į vakarus nuo pradinio dienovidinio nutolęs žemės paviršiaus taškas. O aš į rytus ar į vakarus, galvoju?
- Aš pamiršau, mama, - apkabinu ją. Oda šalta ir plona, matau išpampusias kraujagysles ir išsišovusius kaulus. Tuščiuose vazonuose mirga voratinkliai. Ji išslysta man iš delnų lyg šlapias varliūkštis, susmunka ant įdubusios lovos. Praveriu spintą, vėjas grybšteli margus drabužius. Metu viską ant grindų, spalvos sukasi aplink mane, kažkur už sienos skamba pianinas, net girdžiu nagus atsimušant į klavišus, motina kūkčioja užsidengusi burną ranka, jos akys sausos ir tolimos, o balti plaukai švelniai glosto pečius, juose telpa visos spalvos, visos mano matytos spalvos.
    Mano motinos sijonai primena pasakas.