- Užmuš, dievaži užmuš, - sako sesuo, jos ploni plaukai tirpsta tarp tėvo pirštų. Jis šypsosi, gelsvi dantys blizga, seilės susikaupia džiūstančių lūpų kampučiuose. Tėvas kažką galvoja, žvilgsnis klaidžioja pelijančiais tapetais. Ant sienos kabantis laikrodis garsiai tiksi, jo rodyklė pajuda į priekį ir pagrįžta. Sesuo liepia man jį prisukti, bet tėvas tik numoja ranka:
- Bus to laiko.
    Mes tyliai sėdim, už lango leidžiasi saulė, milžiniškas kamuolys bliūkšta tamsėjančiame baseine. Kažkur bliauna veršeliai, juos tikriausiai glosto basi vaikai, ir švelnus baltas plaukas limpa prie pirštų. Tėvas atsistoja ir užkaičia arbatinį, vandeniui verdant jis ima pokšėti.
- Užmuš tave, tėti, šitaip, - vėl sako sesuo trindama nosinaitę tarp pirštų. Ji nežiūri nei į mane, nei į tėvą – stebi riebaluotus langų stiklus, kurie mirga nuo saulės raudonio. Tėvas lėtai atitrepsi prie taburetės ir atsisėda, pasiglosto dešinę šlaunį – suskaudo. 
- Užplikyk arbatą, Klara, - ramiai sušneka jis, ir sesuo užmerkia akis. Ant jos rankos subarška plastmasinės apyrankės, sušnara ilgas sijonas. Aš išimu medų, tėvas suka jį aplink šaukštą ir nulaižo. Klara dėlioja ant stalo baltus puodelius. Arbata teka tyliai, švelniai glosto puodelių kraštus. Baigę gerti išeinam laukam, vėsios žolės rangosi aplink kulnus. Tėvas bučiuoja Klarą, apkabina mane ir šnabžda:
- Tu žinai, aš myliu motiną, bet išvežk ją, prašau, išvežk....
- Tėti, - švelniai atitraukiu jo pečius. Jis nuleidžia drebančias akis.
- Aš mirštu, matai? – jis glosto ranką ir šypsosi. – Mirštu, matai?
    Klara įsikabina man į parankę ir mudu išeinam.

    Mano motina buvo negraži. Ji kirpdavo savo skystus plaukus visai trumpai ir slėpdavo po balta kepuraite, nesidažydavo ir nesikvėpindavo. Trumpos ir siauros jos lūpos priminė gyvatėlę, įsirangiusią po kreiva nosim. Tėvas pasakojo, kad tokia ji buvo, kai jie susipažino. Aš prisimenu dar negražesnę.
    Motina neprigirdėjo, todėl, kai kas pasakydavo ką nors, sėdėdavo tyliai, susimąsčiusi, ir bandydavo rasti atitikmenis kiekvienam garsui, tada įstatyti galimus žodžius, galiausiai surasti teisingą sakinį ir į jį atsakyti. Tačiau kartais teisingų sakinių būdavo daug, ji pasimesdavo, trindavo pabalusius krumplius, ir atsakydavo tik kitą dieną – dažniausiai visiškai kvailai. Dėl to tėvas ją ir mylėjo.
    Kai motina įsigijo klausos aparatą, tėvas ėmė jai dovanoti sukneles. Gražias, brangias, dar kvepiančias siuvėjos prakaituotais delnais ir kreida. Motina staipydavosi su jomis prieš mažą veidrodėlį virtuvėje, kuris apgaruodavo nuo jos šaižaus juoko. Kartais, vakarais, tėvas paprašydavo mamos apsirengti kokią suknelę ir išeiti su juo pasivaikščioti. Ji tenusirišdavo prijuostę ir palikdavo su margu chalatu. Abu grįždavo tylūs, liūdni, ir aš nebesikeldavau iš lovos prašyti gabalėlio cukraus prieš naktį.
    Tėvas tvirtindavo, kad jis vis tiek labai myli mamą. Kartą mačiau už jo nugaros sukryžiuotus pirštus.

    Mūsų namas buvo pats mažiausias visame kaime. Net blyški žiemos saulė atrodė didesnė už jį. Po laiptais augo dilgėlės, po langais – bijūnai. Kitoje pusėje, smėlio dėžėje, augo mano tvirtovė.
- Mes turėtumėm čia pasodint rožių, - nedrąsiai tėvo dygų skruostą glostydavo mama, jiedu sėdėdavo ant paties žemiausio laiptelio. Ji norėjo rožių po miegamojo langu, kad pabudusi ryte galėtų į jas pasižiūrėti. Sesuo norėdavo rožių, kad galėtų įsmeigti jų geltonus žiedus į savo pilaitės viršūnę.
    Rožių niekas taip ir nepasodino, bet po laiptais vis labiau lapojo dilgėlės, ir motina nebesisėsdavo prie tėvo. Dilgėlės braukdavo per jos kulnus, kai lipdavo laiptais, ir ant jų iškildavo baltos pūslelės.     
    Tėvas vienas stebėdavo mirgančius liepų lapus.

    Po lova motina laikydavo žirkles. Jomis kirpdavo man plaukus. Tamsios sruogos krisdavo ant paklodės, kuria motina apklodavo pečius. Aš muistydavausi ir krizendavau, kai žirklės imdavo drebėti tarp ilgų mamos pirštų. Ji jaudindavosi, ir gyvatėlė po nosim vingiuodavo. Kartais pasisekdavo pabėgti, tuomet slėpdavausi virtuvėje po stalu. Matydavau, kaip motina sėdas ant lovos, tamsios sruogos pakyla ir nusileidžia, žirklės dusliai krenksi rankose. Jos pečiai virpėdavo, veidas imdavo blizgėti, žirklės nardydavo tarp mamos plaukų, jie trumpėdavo ir trumpėdavo, sruogos krisdavo žemyn kaip pienių pūkai, motina imdavo raudoti.
    Kartą purtydamas paklodę tėvas pasakė, kad jeigu ne aš, motina būtų tapus kirpėja.

    Aš suplėšiau Izabelės suknelę.
    Jos garbanėlės raitėsi aplink mano riešus, kojų pirštukai šoko ant drėgnos žolės. Už ausies buvo užsikišus rugiagėlę, todėl akys atrodė dar ryškesnės. Danguje glaustėsi debesys, tolimose pievose kaimynai perrišinėjo arklius.
- O ji man ir sako: tos gėlės nebemadingos. Įsivaizduoji – šitaip pasakė! – Jos oda švelni ir balta, ant aukštos kaktos tupia uodės, jos pavydi Izabelei mėlynų akių. Aš irgi pavydžiu. Norėčiau, kad ji jas išsiimtų, ir pakeistų stiklinėmis, o tikrąsias laikytų kišenėse, be vandens jos sudžiūtų, ir raukšlėtųsi žavios rainelės, o vyzdžiai nesusitrauktų į juos spiginant įkyriai stalinei lempai ant raitytos metalinės kojelės. Kai Izabelė šypsosi, matau jos nuskilusius dantukus, seilių kolonas, rausvą liežuvėlį.
    Kai suplėšiau suknelę, Izabelė nesišypsojo. Ji nerėkė ir neverkė, nieko nepasakė, tik gulėjo ant juostančios žolės. Šulinyje skimbčiojo kibiras, ant jo rankenos prikabinti svareliai traukė jį dugnan, jeigu įkristum į šulinį – neišliptum, kopėtėlės maurais apaugusios, sakydavo man tėvas, semdamas vandenį, jo rankos įsitempdavo, Izabele, kraujagyslės iššokdavo ir veidas parausdavo, Izabele, kodėl tu nieko nesakai, kodėl neliepi man eiti namo, Izabele, tavo skruostuose dūžta burokėlių stiklainiai, tavo pečiai dar baltesni už rankas, nustumk mane, Izabele, kai įkrisi – nebeišlipsi, ir tavo melsvos akys nedžius mažose kišenėlėse... Kaip aš tavęs nekenčiu, Izabele.
    Motina sėdėjo ant laiptų, durys buvo praviros.
- Kaip tu šitaip gali, Francai, - šnibždėjo, sausas žvilgsnis vedžiojo mano veidu žodžius. Įdiržusiais pirštais ji glostė tamsius dilgėlių lapus, tos pačios dilgėlės braukėsi apie suskilusius kulnus. Ji nieko nejuto.

    Tėvas kartais vesdavosi mane grybauti. Aš nieko nerinkdavau, tik strikinėdavau iš paskos, kartais sutrypdavau ūmėdes, jos maloniai grikšėdavo po kojomis. Miške jis pasakodavo, kad mirtis bus gražiausias jo gyvenimo momentas. Jis nemirs beprasmiškai – jis mirs pats, kai suvoks, jog to reikia. Prieš tai jis man ką nors pasakys.
- Pasakysiu tau ką nors reikšmingo, Francai. Turėsi suprasti, - kartodavo jis man gerdamas arbatą, į langą tėkšdavosi šlapios snaigės, jos užlipdydavo stiklus ir mes nematydavome nuogų virkaujančių medžių. Motina šypsodavosi man, merkdama riekę duonos į vandenį ir paskui dažydama ją cukruje. Ji įdėdavo saldumyną į lėkštelę, per tos lėkštelės dugną skilinėjo pilkos linijos, sudrėkusios jos patamsėdavo.
    Sesuo vis dar gaudavo tik gabaliuką cukraus.

    Buvo vasara, mūsų liepoje dūzgė bitės.
- Aš žinau, kad tu protingas, Francai, - tarė tėvas ir iš virtuvės atnešė man taburetę. Liepė atsisėsti taip, kad matyčiau šulinį. Mano kojomis laipiojo skruzdėlės, kuteno, aš šypsojausi. Tėvui patiko.
    Šulinyje vanduo šaltas, malonus, kai įkiši į kibirą rankas – net užgelia. Skruzdėlės pasiekia mano bambą, jos vaikštinėja aplink ją, mano bamba joms kaip šulinys. Mažas tėvas stovi prie mažo šulinio. Jau buvau sugalvojęs, kaip glostysiu mamos rankas, kai tėvas nuskęs.
    Bet nenuskendo. Kaimynas šovė jam į koją – galvojo, kad nori pavogti kibirą. Tėvas susmuko, greitai aplinkui liejosi raudonas dažas, ir net daugybė gysločių nesugebėjo jo sustabdyti. Kaimynas pasakojo mamai, kad tėvas labai verkė.
    Daugiau apie šitai nekalbėjom.

    Užaugau, užaugo sesuo. Atsimenu motiną, mojančią kietais šiurkščiais pirštais. Tėvas sėdėjo po liepa, rankomis vaikė bites. Pakelėje mažėjo medžiai, greitai traukėsi plačios kaimiečių nugaros. Klara sakė, kad ilgėsis draugų. Aš ilgėsiuosi šulinio.
- Izabelė liepė tau perduot, kad ji tave myli, - prunkštė sesuo, jos skruostai drebėjo važiuojant nelygiu keliu. - Šlykštu, ji juk tokia baisi.
    Iš abiejų pusių palei kelią bangavo javai.

    Nebuvo kam vairuoti mašiną, todėl pasisiūliau aš. Kelias neilgas, vingiuotas, išbalęs nuo saulės. Iš po ratų rūko dulkės, sesuo tikriausiai kosčiojo į nosinaitę, o tėvas valėsi švarko rankoves. Laukuose gulėjo šienas, dūzgė kombainai, miniatiūriniai žmogeliukai siūbavo karštyje. Pro veidrodėlį mačiau motiną. Įsivaizdavau, kad jos akys įsmeigtos į baltas raukšlėtas mašinos lubas, o lūpos pamažu kruta.
- Kaip tu šitaip gali, Francai, kaip tu gali, - sako ji.
    Tačiau motina tylėjo. Išgeibusių chrizantemų lapeliai lingavo nuo kaitros. Pykino lelijų kvapas. Įsijungiau radiją, iš mažyčio aparatėlio sklido trūkinėjantis smuiko šokis, aš kartojau sau, kad dabar karšta, ir važiuoju prie ežero, ir kad čia pat už posūkio žvejys taisys savo dviratį, o ten, po medžiu, gulės besišypsančios mergaitės, prieš saulę blizgės auksiniai gyvaplaukiai ant jų plokščių pilvų, danguje laigys krykštaujančios kregždės, ir aš nieko niekur nevešiu, nersiu nuo tiltelio į mirgantį vandenį, ir mailius išsilakstys į šalis, ant kranto vaikai laižys tirpstančius ledus, o nuo mano plaukų ant sprando kris lašeliukai.
    Sustojau priešais vartus ir išjungiau radiją.

    Namuose dvokia prakaitu ir svylančiais blynais. Sesuo stovi virtuvėje ir tyliai keikiasi. Tėvas čepsėdamas kramto obuolį. Ji neiškenčia ir išeina, stovi ant laiptų, rūko cigaretę. Tėvas prisilenkia prie manęs ir piktai taria:
- Tu jos neišvežei.
Aš prasižioju, bet jis atsistoja ir nueina, pasiremia į spintelę ir nykščio nagu gramdo pridžiūvusią uogienę. Pro langą lipa skruzdėlės, jos sutupia į cukraus baleles ir užmiega. Kažkas lauke pjauna žolę, girdžiu dalgį skrodžiant orą.
- Ji neišėjo, liko, naktį vis dar glosto man skruostą, - sako tėvas, ir jo paklaikusios akys marširuoja spintelių rankenėlėmis. Tėvo smakras ima drebėti ir jis pravirksta, iš kažkur atsiranda Klara ir paduoda jam nosinę.
    Lauke mirga liepa, dangus švelniai bąla, kiemuose loja šunys. Tėvas nusiramina, skubiai stojasi ir sako man:
- Einu vandens pasemti.
  Ir tada aš viską prisimenu.