Kai buvau mažytė, retai matydavomės: jis jau studijavo kitame mieste, o aš teėjau  į darželį. Tačiau Povilas visada atveždavo knygų, o mums susitikus, aš klausdavau, paveikta dovanotų pasakų:
-Kokiam dievui mane paaukotum?
-Pavasario dievui.
-Tikrai?
-Ne, Parvati, niekada to nepadaryčiau. Aš tave galėčiau paaukoti nebent kalnų dievui.
-Kodėl?
-Nes niekada nepastebi, kada pavasaris ateina ir kada jis išeina, gėlės pražydusios netrukus nuvysta, o kalnai stovi, kad ir kas benutiktų. Tu irgi esi, kada tik atvažiuoju.

●●●

          Pavasaris buvo sunkus. Rudenį mirė mama, nebeteko braškiauti ir su tėčiu. Tėvelis buvo žymiai vyresnis už mamą. Jam – beveik aštuoniasdešimt, ji - dar nebaigusi septintos dešimties. Gydytojai sakė, kad širdis kalta, bet manau, kad jie tiesiog turėjo savų priežasčių, kodėl nebenorėjo čia pasilikti. Netikiu ligomis, jos dažnai būna prikalbėtos. Akimirkomis, kai tikrai nori išeiti, tiesiog imi ir išeini, nekalbi daug. Pasitari su vyru – tu eik truputį vėliau, dar paguosi po mano mirties - sunku gi abiejų tėvų netekt, o aš apžiūrėsiu viską ir užimsiu mums kokią jaukią vietelę. Taip gyvenimas ir baigias. Panašiai ateina galas ir daugeliui pavasarių.
          Buvo jau metai, kai baigiau mokyklą, tačiau niekaip negalėjau sugalvoti, ką toliau daryti. Mokytis nelabai norėjosi, dirbti – taip pat. Tačiau toliau trintis kambaryje, parkuose ir gatvėse negalėjau, ypač kai buvau viena visame name. Brolis gyveno su savo šeima – niekada nematytais žmona ir sūnum – kitoje pasaulio pusėje. Tėvui išėjus jis grįžo ne tik jo išlydėti, bet ir pabūti su manimi. Tąkart pavasaris atėjo ir užsiliko kartu su jau nužydėjusiomis gėlėmis.
-Kokiam dievui mane paaukotum? – klausdavau kniūbsčia gulėdama ant lovos, balsui vos prasiskverbiant pro pagalvės pūkus.
          O jis glostydavo man plaukus ir nieko nesakydavo. Nebuvo pasikeitęs: apžėlęs barzda, ilgokais plaukais, tiesia nosimi ir visad sausomis lūpomis, manau Povilas niekada jų nesilaižydavo. Tačiau tai nebuvo negražiai sukepusios lūpos. Tiesiog paprastos plonos, mažumėlę apšerpetojusios lūpos, sausos rankos ir netgi truputį pleiskanota kakta.
-Važiuojam, - kartą tarė jis man. – Pasiaukokim kalnų dievui pagaliau, pailsėsim ir pamiršim viską.
          O mes ir pamiršom, visada buvom pamiršę, jog mūsų tėveliai kiekvienais metais dukart – vasarą ir žiemą – važiuodavo į kalnus. O mes, našlaičiai, nėkart ten nebuvę, dar neužburti, dar nepaaukoti.

●●●

          Nenusibrėžėm sau ribos, kada išvažiuot, kada grįžt. Tiesiog sėdom už kelių dienų ir su visais keturiais ratais netrukus buvom ten. Eidavom pasivaikščioti, maudėmės lediniam kalnų ežero šaltyje. O netrukus išsiruošėme ir į trijų dienų žygį.

●●●

          Jis sustojo atsigerti, o aš nudūmiau priekin. Geras dešimt minučių buvom atsiskyrę. Sustojau, akimirką palaukiau ir netrukus išvydau jo striukę mėlynuojant tarp medžių.
-Kodėl neatsiliepi? – piktokai paklausė.
-Negirdėjau.
-Kaip galėjai negirdėti?
-Tai kad mane retai kas šaukia. Matyt jau atpratau klausytis.
Kopėme dar gerą pusvalandį. Staiga aš sustojau. Jis atsigręžė.
-Girdi? – paklausiau.
-Kas?
-Griaudžia.
-Ne, tai ne griaustinis, net nepanašu.
-O tai kas tada?
-Karvės su savo varpeliais, - šūktelėjo jis jau nusisukęs, bekopiąs toliau.
          Nakvoti sustojome alpinistams skirtame namelyje. Mūsų laimė, jog tąnakt be mūsų daugiau niekas ten neapsistojo, galėjome ramiai vakaroti trise: mudu ir kalnas.
          Sėdėjome prie laužo žvelgdami į rūką apačioje, virš medžių bei namų klonyje, ir viršuje - tarp viršukalnių. Tokia apsnūdus žaluma, pablukusi, lyg miškinės mėtos lapeliai. Buvo vėsu, šildėmės rankomis apglėbę aliuminius arbatos puodelius.
-Kas gyvena kalnuose? Kalniečiai? - išpūčiau vos matomus balkšvus klausimo garus.
-Na, čia niekas negyvena. Jei kas ir buvo, juo visus paaukojo, - šyptelėjo.
-Kas?
-Pakalnės žmonės. Naktį, kai siaubingai žaibuodavo, jie manydavo, kad kalnas pyksta, jog kažkas jame gyvena. Tai ir paaukodavo.
-Aaa... Maniau, jog pakalniečiai manė, jog kalnas jaučiasi vienišas, todėl siųsdavo žmones viršun. Bet dabar žinosiu, - sriūbtelėjau arbatos.
          Šypsojomės. Visa tai taip priminė tuos vaikystės pokalbius, kai matydavomės retai, bet kelios dienos ar net valandos būdavo brandžios. Jis man pasakodavo nebūtus dalykus, apie tai, kad mokykloje už gerą darbą ne pažymius rašo, bet duoda karamelių, kad paaugus aš turėsiu nešioti mažučius batukus, kaip japonės (jis rodydavo nuotraukas), kad mano pėdos būtų mažytės mažytės, jis sakydavo, jog mirties iš tiesų nėra – tai tėra suaugusiųjų apgaulė, gąsdinimai negeriems vaikams (tokie pat kaip grasinimai, jog akys persivers į kitą pusę, jei per ilgai žiūrėsiu sau į nosį ar kad lūš stuburas, jei per daug risiuos kūliais pievelėje), aš esu gera mergaitė, todėl niekada niekada nemirsiu, jis kalbėdavo, o aš tikėdavau. Vėliau, kaip kad dabar, apsimesdavau tikinti. Nors tiesa pasakius, niekada negalėjau pasakyti, kada tikiu, o kada - ne. Viskas nusėda galvoje ir dienoms bėgant  nebežinau, kas yra tikrovė, o kas - jau fikcija: kasdienybė užmuša menkus samprotavimo likučius ir manai tikįs bet kuo, manai, jog niekada niekada nemirsi.
          Jis buvo mano Brolis Melagis, aš –  Visada Tikinti Jaunėlė.


●●●

          Laužas dar ruseno, sėdėjome apsikabinę kelius ir užvertę galvas į viršų.
-Jeigu dabar nukristų žvaigždė, ko panorėtum?
-Nežinau. Nors turbūt panorėčiau, kad akmenukas bate, kurį nešiojuosi kartu nuo pat namu, niekada neiškristų. Kiekvienas žingsnis primena, kur buvai, kas esi ir ką turi padaryti. Tačiau niekaip jo neištrauki, palieki, kaip dėmę ant šviesių kelnių, na, atostogų prisiminimu, o gal ir kaip draugą. O tu?
-Nežinau, dabar nieko doro nesugalvoju, - atsikrenkščiau. – Turbūt reiktų taikos pasaulyje, ar ne?
          Nusijuokėme. Ir nors iš tiesų žinojau, ko norėjau  -  amžinos tėkmės šaltinio, nuolat lydinčios žalumos bei drėgmės kvapo ir, užvis labiau, nors mažyčio akmenuko bate  – tąnakt nenukrito nė viena žvaigždė.