Kaskart einant atrodo, jog kažkas tave seka. Atsisuki, bet išsyk supranti, jog tai tebuvo kelio akmenukai, nuriedėję užkliudyti bato. Truputį gailiesi, jog nieko ten nėra.

●●●

        Jis užlipo pirmas, padavė man ranką ir po dviejų žingsnių stovėjau šalia. Labai keistas jausmas apima, kai virš tavęs nieko nėra.  Stovint dykumoje matai aukštesnius horizontus, dykroje ar jūroje esi lygus. O čia – virš visko.
        Akimirką galvoji – visas pasaulis manyje. Bet tik labai trumpai, kol suvoki, jog pagaliau tu priklausai visam pasauliui, atsiduodi jam, kalnui, nešančiam tave ant savo keteros. 
Paulius pasuko leistis.
-Eime, nespėsim nusileisti.
-Leisk man pabūt čia vienai minutėlę.
        Minutėlė užsitęsė iki kelių, tačiau norėjosi daugiau. Daugiau savęs, daugiau dangaus ir debesų. Atsisėdau lotoso poza ir stengiaus visą save atiduoti vėjui, atsiriboti nuo pasaulio apačioje, bent akimirkai pabūti šalia to kalnų dievo, kuriam manęs niekas taip ir nepaaukojo. O gal ir aukotis nereikia, užtenka tiesiog truputį pabūti šalia.

●●●
        Kas tu?          
        Nejaučiu nieko. Mano raumenys atsipalaidavo, oda sugrubo nuo šalčio, žinau, jog vėjas plaka palukus aplink veidą, bet nejaučiu to.
        Kas aš?
        Prieš akis išnyra papėdžių žmonės, žemai esantys homo habilis, visgi neišnykusios skruzdės, kruopščiai besistatą sau namus, aukštus, kad tik arčiau dangaus, arčiau dievų buveinės, kažkas juos suklaidino, suklaidino, sakau, dievai ten negyvena. Lygumų žmonės tiesiasi sau kelius, be abejo, taip smagu, kai žinai kur tau eiti. Kai žinai, kad trečiu troleibusu gali nuvažiuoti iki namų, iki savo tikslo. Bet kur važiuoja, sakau, septynioliktas maršrutas, o jie - tokio nėra. O jei ir būtų, nežinau ar juo važiuočiau. Tvirti keliai, ar jie reiškia žinojimą? norą gyventi, degti degti degti, kaip Sal Paradise geltoni fejerverkai danguje? vienareikšmišką atsakymą į klausimą – kas esu? 
        Aš nieko nejaučiu. Nieko negalvoju. Leidžiu nuojautoms ir mintims plūsti, leidžiu vėjui pūsti dulkes ausin. Ir kažkas, galbūt Tas, kurio buveinė nėra dangus, man sako, jog kelią tiesiasi tik tie, kas iš tikrųjų nieko nežino, kuriems nerūpi išlikti, tik daržovėms, kuriuos maitina prekybos centrų žarnelės, o gyvybę palaiko tik aparatai – telikai, kompiuteriai ir radijos, kurių jau beveik niekas neklauso.
        Aš gyvenu viršuje, pačioje kalno viršūnėje, aš gyvenu danguje.
        Būk, buria man ausin, tau nereikia teistis kelio, tu jį jau turi. Kas tvirtai žino esąs, tas iš tikro nėra. Nors tavo akys mato besitęsiančią kaitą, niekas nesikeičia, tu visada buvai vienas ir tiek tereikia, jog būtum tašku, nes tau nereikia kelio, nereikia ieškoti kas esi, kuo buvai, nes nėra judėjimo, nėra tėkmės, viskas teegzistuoja...
-Parvati, eime, nespėsim nusileisti.

●●●

        Buvo pavakarė, jau traukėme atgalios. Atsisėdome ant žolės, šalia tako. Buvau pailsusi, maudė smilkinius, leidimaisis žemyn atima tiek pat jėgų, o dažnai ir daugiau, nei kopimas: turi žiūrėti kur pastatyti koją, daug atsargiau nei kylant viršun. Buvome jau pailsę, atsargiai gėrėme vandenį.
        Atšalo staiga, vėsaus oro bangos užplūdo akimirksniu. Oras kvepėjo jau nebe eglėmis ir čiobreliais, o šalčiu. Vėsuma turi kvapą – kaip niekas kitas stiprų, gaivų aromatą. Tiesa ta, jog ir karštį galima užuosti. Sunkų salsvą kvapą, garuojantį pasaulį. Tačiau dabar šalta, o mus, sėdinčius ant apaugusių akmenų, apgaubė rūkas.
        Ir tada, kai, atrodo, nieko stebinančio negali atsitikti, tu suvoki, jog tai visai ne migla ir ne rūkas. Mes sėdėjome debesyje.
Pagalvojau, jog ten, pačiame viršuje Tasai rūko dangumi prikimštą pypkę ir nemato mūsų, nors mes taip arti jo. Nusišypsau.
-Tau nešalta?
-Ne, pats tas. Toks malonus vėsis.
        Tada pradeda lyti. Mes turime neperšlampamas striukes, tačiau tiesą pasakius jos neką tepadeda. Sėdime dviese, lyg tėvų palikti vaikai, nežiną kur traukti, ką daryti: Paulius kramto šlapią žolę, o aš glostau slidžius akmenis, nežinau kodėl neinam, bet ir neklausiu.
        Negirdėjom, kaip jis prie mūsų priėjo ir lyg pažįstamą pasitikome tylėdami, kol prisėdo prie šalia ir paklausė:
-Pasiklydot?
-Ne, - ramiai atsakė Paulius. – Šiaip sėdim. Vis tiek šiandien nespėtume iki stotelės.
-Nespėtumėt.
-Čia bent gražu.
-Gražu.
        Tylėjome, tik lašai tekšėjo. Tebežaidžiau su akmenukais, tačiau akies krašteliu stebėjau atėjusįjį.
        Nemoku tiksliai pasakyti, kiek žmonėms metų, tačiau manau jam buvo nedaugiau šešiasdešimt. Ant galvos - aukštoka žalsva skrybėlė, buvo apsigaubęs keistu apsiaustu, taip pat žalsvu. Panašus į snusmumriką iš rusiškų animacinių filmukų, pamaniau. Batų padai – itin stori, raišteliai antrąsyk sutvirtinti kniedėm. Žmogaus rankos buvo gyslotos, tačiau įdegę, pirštai liesi, veidas prakaulus, trumpute žilstelėjusia barzda. Vėliau patyriau, jog kai jis pasikasydavo smakrą, pasigirsdavo keistas garsas, lyg girgždesys.
-Tai užeikit pas mane. Jei jau atkopėt, tai galit pasigrožėt ilgiau. Nereikės po medžiu permiegoti, - jis patylėjo akimirką. – Lyjant.
-O kas toks būsi, - brolis pirmąkart pakreipė galvą, pažiūrėjo žmogui į veidą.
Tas irgi atsisuko, žvelgė  vienas kitam tiesiai į akis.
-Aš piemuo, Giriša.
-Aš Paulius, čia mano sesuo Parvati.
-Eime.
        Mes ėjome menkais, jo vieno išmintais takučiais, akmenimis ir šlapiomis pievomis, stengėmės neužminti ant gėlių. Lašai tekšeno ir tekšeno į mūsų striukes ir Girišos apsiaustą.
-Šiandien bus audra, - tarstelėjo jis su kažkokius ramiu džiugesiu balse.

●●●

        Jo namas buvo panašus į kitus, esančius papėdėje, tačiau truputėlį mažesnis. Dviejų aukštu, visas medinis, su balkonais ir sunkiomis ąžuolinėmis durimis. Langeliai – maži, nors jų daugiau, nei įprasta.
        Viduje pas Girišą buvo švaru. Apsimoviau vieninteles likusias švarias kojines ir vaikščiojau medinėmis grindimis, taip švelniai ir atsargiai. Buvo tylu: jokio vėjo švilpesio, jokių medžių ar gėlių pašnekesių, nesigirdėjo net netolimais esančios, nuo akmenų keterų krentančios upės. Tik įsiklausęs galėjai išgirsti duslokai medin tekšinčius lašus ir  tilindžiuojančius varpus, karvėms po kaklais. Tačiau gal tai buvo griaustinis, o gal tik mano pačios sukurtos garsų iliuzijos, kad nesijausčiau tokia vieniša.
        Bet argi aš buvau vieniša? Galbūt, po ilgo laiko tarpo, o galbūt pirmąsyk, galėjau atsakyti – tikrai ne. Žiūrėjau pro mažą langiuką ir jaučiau, jog vis dėlto nuriedėjus akmenukams, kažkas visada eina paskui ir jis dabar yra šalia, už lango. Jaučiausi saugi toje migloje, dabar tie patys debesys mane šildė.
        Atėjo Paulius.
-Girdi? – paklausė.
-Kas?
-Griaudžia.




_________________________________________________________________________________________
Girisha – „Kalnų valdovas“ sanskrito kalba. Hinduistai taip vadina Šivą, nes tikima, jog jo buveinė yra virš Himalajų kalnyno.
Parvati – sanskrito kalba „Kalnų dukra“. Tai induizmo deivė, antroji Šivos žmona, Ganeshos motina.