aš geras žmogus - skaičiau tavo nešvankias pasakas
ir vis dar niekam jų neseku sėdėjau naktimis
ant tavo prieangio krašto kad negrėstų pavojus
nors manei tai nesveikas pavydas nesvarbu
medžių šlamesys vertė krūpčioti bet ir vėl
tapdavau drąsesnis nei buvau

mačiau kaip vaikščiojai kukurūzų laukais
                                                          šie pleškėjo
ne viena lyjant lietui ir vilnonis drabužis prisigerdavo
slegiančio drėgno nerimo aš buvau tas vanduo
sušalęs paakiuose ir privertęs susirgti
paskui veidmainiškai slaugydavęs
iki kitų sekmadienio popiečių

paskandinau tave netyčia vos apkabinęs per stipriai
ir palikau gulėti savo lovoje kol temstant
išgirdęs vaikų klyksmą pasišalinau oru ten kur švito
sutikau panašių į tave šviesulių ir žarijų
išsirinkau ryškiausią ir mėnesius bendravau per stiklą
pakol dužo ir užgeso net nepajutau o gal nenorėjau

grįžau į senąjį kaimą kur tave visi seniai užmiršę
plaukioju rūsiais ir palėpėmis taigi vėl turiu artimųjų
vėl vanduo skaidrus ir skaniai putotas
liečiu ir pagaliau neužgesti bet man pačiam per karšta
tebesvarstau ar čiurlenti aplink ir vengti liežuvių
ar pamiršti kitas ugneles ir tavyje susidegint