Tačiau nors tąnakt lijo bei pasiutusiai žaibavo, griaustinio nebegirdėjome. Jis pasiklysdavo tarp kalnų, nuaidėdavo kažkur aukštyn, lyg sau. Buvo audra, bevėjė audra.
        Sėdėjau balkone ir skaičiavau, kas kiek laiko žaibuoja. Žaibas –  vienas du trys keturi penki šeši septyni – žaibas – keturiolika - žaibas – devyni – septyni – keturi – septyni – vienuolika – trys – septyni – septyni.
        Ir kiekvienąkart, tas kelias sekundes atrodo, jog aplink nieko nėra, tik naktiniai drugiai ir keli lašai lietaus, tingiai krintą į kibirus, bėgą nutekamaisiais vamzdžiais ir besigerią žemėn. Kelias sekundes atrodo, jog aš sėdžiu mieste, savo namie, tik gatvės žibintai užgeso. Nors gerai žinau, jog ten niekada nebūna taip tamsu.
        Ir tada – septyni – blykst. Trumpą akimirką suvoki, jog aplink – viršūnės, šalta akmens didybė, gyvybė, alsuojanti ketera. Blykst ir nušvinta medžių viršūnės, sniegynai ir pikti debesys, bandantys perlipti stūksančias kalno iltis, bet vis užsikabina, užkliūna ir lieka nepatenkinti kabėti. O po to vėl kelioms akimirkom liekam tamsoje.
        Kartais ir mieste taip reiktų to blykst, nušviečiančio didžius tolius, o galbūt ir iškeliančio  tavo jėgą, gyvastį ir alsuojančią keterą, atsuktą į pasaulį. O mes galingi, mes labai galingi, tik patys to nesuvokiam, nes per ilgai, per daug sekundžių skendim tamsoje ir kaip lašai geriamės į žemę, smengam vis gilyn ir gilyn, kol visai save užkasam po žemėm.

●●●

        Kartu su Pauliumi gėrėme arbatą, Giriša padėjo ant stalo lėkštę sausainių ir paliko mus vienus. Kai norėjome surasti jį, namuose niekur neradome. Ir kai Paulius netyčia pažvelgė pro langą, netolimose pievose pamatėme kyšant jo žalią kepurę. Matyt nuėjo pasižiūrėti, kaip laikosi karvės, nes pro praviras duris matėme tvartą esant tuščią
        Nesijaudinome. Svarbiausia, jog turime stogą virš galvos.
-Pasilikite dar vienai dienai. Ryt nusileisite į apačią. Ar skubat kur nors? – paklausė mūsų Giriša kitą rytą pusryčiaujant.
Valgėme duoną su labai riebiu sviestu, burnoje jaučiau kalnų gėles ir žolę, tokią žalią žalią, jog pats sviestas, atrodė, yra ne geltonas, o žalias.
-Manau galime, - tarė Paulus, net nežvilgtelėjęs į mane.
        Aš nieko nesakiau, man čia visai patiko, tos švarios grindys ir pievos aplink, miškas šalimais ir netgi pats Giriša. Keistas jis buvo žmogus.
-Ar daug karvių turite? - paklausiau,  jau baigus valgyti.
-Daug. Nori pažiūrėti?
-Mielai. Pauliau, eini?
-Aš pasiliksiu, mano kojos pavargę, noriu pamirkyti pėdas vonelėje.

●●●

-Ar seniai čia? - paklausiau.
        Jis pasikasė savo trumputę barzdą ir pasigirdo minėtas gremžimas. 
-Na, dar su tėvu čia gyvenau, tai beveik visada, sakyčiau.
-O mama?
        Jis mostelėjo viršūnės link.
-Nežinau, matyt negalėjo čia būt. Gyveno papėdėje.
-O tėtis negalėjo kito darbo susirast?
        Giriša šyptelėjo.
-Čia ne darbas, Parvati, - pirmąsyk jis pavadino man vardu. – Jis negalėjo nebūti čia.
-O jūs?
-Nebandžiau dar leistis žemyn. Bet matyt aš irgi. Aš irgi.
        Norėjau dar paklausti, ar motinai nebuvo gaila jį palikti čia, ar jis lankė mokyklą, ar daug žmonių čia ateina, tačiau nors daug liko nutylėta, jis pasakė daug. Aš irgi.
-Negaliu nebūti čia, - žodžiai, nežinia kurio iššnabždėti, trumpam įsiterpė tylon.

●●●

-Ar nebijote vienas eiti į mišką per audrą?
-Jei karvės nebijo, tai  ko man bijoti?
-Na, nežinau. Žaibo, galbūt.
-O gal lietaus? – jis nusijuokė. – Žinau norėtum pridurti – „sušlapti“. Visi jūs bijot.
-Ne, - pyktelėjau. – Aš visai  nebijau vandens ir lietaus.
-Tikrai? Pažiūrėkim, - jis nusišypsojo ir pasuko praeiviui nematomu takeliu šonan.
        Netrukus priėjome krioklį, kalnų upės vandenį, krentantį žemyn.
-Brisk, - tarė Giriša.
        Norėjau tarstelėti „brisk pirmas“, bet susilaikiau. Juk man nereikia nieko, kas rodytų kelią, kas padėtų daryti tai, ką taip gerai žinau, ko visai nebijau. Nusiaviau batus, nusimoviau kojines, atsiraitojau kelnes.
        Kai mergaitės drebėdavo apsisiautusios rankšluosčiais, o berniukai pernelyg lėtai audavosi batus, aš bėgdavau nuo kranto šalton jūron, įsibėgėjusi brisdavau ežeran ir pašokusi tekšteldavau ant vandens – plaudavau, ištarusi „ouah“ – malonaus šalčio garsą. Netrukus įbrisdavo ir kiti.
        Nerk greitai, jei šalta, sakydavau. Viską dariau tarsi gerai žinodama, jei buvo baisu, dariau tvirtai, net jei ir bijojau. Bridau, nors žinojau, jog šitas vanduo – ištirpęs sniegas.
        Nieko nepasakiau. Braidžiau po geliantį vandenį, netrukus apsipratau, galėjau ir visa nusimaudyti, bet, kaip visada, sudvejojau. „Kam reikia“ – šykštoka mintis vis skrosdavo galvą ir nesugebėdavau atsakyti – „Man, man reikia“.
        Giriša šypsojosi.
-Nereikia bijoti griaustinio, - tarstelėjo mums jau beeinant į ganyklą. – Čia juk visada griaudžia.

●●●

        Už posūkio atsivėrė pieva. Statoka, bet karvėms tai nė motais. O jų – šviesiai rudų, balkšvų – buvo daug: vienos, už kelių metrų, savo akim – tarytum gyvu, dar drėgnu pasaulio beprasmiškumo įrodymu – žvelgė į svečius pievoje, tuo tarpu kitos man buvo tik nedidelės dėmelės, taškeliai keturiomis kojomis, vaikštą tarp medžių, stovį ant uolų.
        Įsiklausau. Aiškiai girdau, kaip skamba karvių varpeliai, man visada primenantys bažnyčios varpus, šauksmą susirinkti visiems tikintiems. Gal ir šie varpai kviečia susirinkti, pasilikti visus, kurie tiki, kurie girdi.
        Įsiklausau. Girdėjau ir aš – iš toli ataidėjo griaustinis. Ir niekaip nesiliovė griaudę.