Kartais pojūčiai būna tokie aštrūs, jok net sunku pasakyti, ką jaučiu iš tikrųjų. Geriu verdančią arbatą, ragauju ką tik išvirtus mėsos kukulius, bet nežinau – degina mane ar stingdo šalčiu. Skauda, aptemsta sąmonė, akimirką suvokiu, jog skausmas tėra mentalinis pojūtis, tik sinapsėmis perduodamas signalas, lygiai toks pats kaip jaudulys ar baimė. Tiesiog reikia išlaukti. Ir kai pasiduodu tam the big bang plėšimui, pats nežinodamas kaip  imu mėgautis tuo ir tariu: tęskite.

        Nėra nė to žingsnio, tarp geltono ir raudono, Eris ir Eros. Tiesiog viskas yra viename Bang, sumaišyta, visi jausmai ir prieštaravimai, visi taip bet gal ne greičiausiai negaliu pasakyti turbūt.

        Kai susėdant pirmąkart ant sofutės, nežinot ką galvoti, nėra švieslenčių, kelrodžių ir atstumo stulpelių iki sostinės, lengva paklysti, pilkšva nusveria balkšvą, paspiri besiridenančius akmenukus, nupūti tą tamsų šešėlį nuo savo kalno. Bandžiau sau įkalt į galvą, jog aš nesu blogas, nesu, nors pasaulio antraštės skelbė kitaip. Ir tada teko suprasti, norint toliau ramiai kvėpuoti: esame kažkoks mišinys, eleksyras ir galbūt – pusiausvyra, kurios neturime teisės stumdyti nuo kalnų. Esame ir Bang, ir Pokšt, ir Ajajaj.

        Ir tu kitoks esu aš.


●●●


        Iza Izu Izabelė tarp pirštų sukioja mažyčius vijoklinių rožių pumpurus, rožių, lyg piktžolių, siena užsiropštusių iki pat jos lango. Sėdi ant marmurinės palangės, jai pasidaro per vėsu, matai, skersvėjis, persikrausto ant lovos. Izabelė vartosi nusimetusi antklodę. Prisitraukia lempą arčiau, šviesa spigina, jos veidas be šešėlių, tiesus. Iza tik su kelnaitėmis ir marškinėliais. Raitosi lovoje, maivosi prieš halogenines lemputes. Izu nori kalbėti, tačiau bijo – būti išgirsta, išgirsti save, kalbančią apie tai, kas vadinama aš.

        Meluok. Nekalbėk tiesos. Nerodyk savęs. Tik tu žinai, kaip yra iš tikrųjų. Kiek aklo naivumo turi žmonės, jei tiki kiekvienu pasakytu žodžiu. Burundyje taikos jau nebėra. Zimbabvėje trūksta maisto. Rinkimus laimėjo pro-vakarietiškas prezidentas. Mano vardas Aldona. Su trim diplomais, vaikais ir laisvais vakarais.  Big Bang.


        Aš papasakosiu išgalvotą istoriją. Pasaką. Niekas netikėkite manimi.


●●●


Istorija Nr. 3


        Aš esu Iza ir rytais ilgai miegu. Geriu didelius puodelius stiprios kavos, be pieno, be grietinėlės. Suvalgau, ką randu ir vėl einu lovon. Arba ten, kur plaukai mažiau veliasi, mat nors jie siekia liemenį, retai kada braukiu šepečiu, tai beprasmiškas daiktas – jei ryte išsišukuoji, popiet vis tiek būna susivėlę. Dažniausiai pamatysi mane kūtvėliškai klaidžiojančią šaligatviais arba šiaip ne taip suvaldžiusią juos į kasą ar kuodelį tūnant kampe.

....

        Sėdim Zamenhofo gatvėj ant šaligatvio, po juodu užrašu кино ant šviesios sienos. Vandalai, ne kitaip, vandalai, sėdintys šalia, žulikai. Šiandien kiaurą rytą senamiestyje dingus elektra. Visi dykaduoniauja: barmenai sėdi ant stalų ir flirtuoja madaruodami kojomis, floristės ir parfumerijos pardavėjos plepa, susėdę ant parduotuvių laiptelių, knygininkės plauna langus ir metalines iškabas. Dabar negausi nei kavos, nei karšto štrudelio, net vyno neduos, matai, pas juos šaldytuvas neveikia. Na ir kas, sakau. Nieko nebus, panele, atsako jie. Pamenu pirmą kartą, kai mane pavadino panele, labai didžiavausi savimi. Pensininkė paprašė, Panele, gal galėtumėte pažymėti bilietėlį. Bilietėlį, sakai?
      Saulė beprotiškai tvieskė akin, mes vis dar sėdėjome ant Zamenhofo gatvės šaligatvio, labai žemo, nugludintų akmenų. 
-Iza, tavo lovoj vien tik treti broleliai jonai, - tarė jis man. – Kaimo kvailiai tavo plaukuose, virtuvėje ir kavos puodeliuose. O gal visgi tu pati esi trečias brolis Jonas.
      Nieko neatsakiau. Jis pradėjo tyliai dainuoti Cukrinę Magnoliją.
-Kartais kuomet gegutė verkia, kai mėnulis dar nenusileidęs, kartais, mirštant naktis, aš išeinu pasivaikščioti ir klaidžioju aplink.
-Klaidžioji aplink.
-Būtent. O tu niekada nesišlaistai, neklaidžioji aplink?
-O kaipgi, žinoma jog šlaistausi. Slankioju pasieniais, ieškau ne tik Magės pamestų raudonų skiaučių, - jis šypteli, - ieškau pamestų monetų, tikiu, jog niūrią valandą jos man atstos žvaigždes, spindės padėtos ant lentynėlės ar ledų pardavėjo piniginėj.
-To, kuris negaili grietinėlės?
-Taip, to.
-Tai gerai tada, - sako jis, tarytum sutikęs su mano vizijom.
-Slankioju patvoriais, atsargiai spoksau pro viršų į kitų gyvenimus, vaikus, besiturškiančius baseinuose, mamas su morkų sulčių stiklinėmis rankose, tėvus, pjaunančius žolę ar taisančius žoliapjoves.
-O seneliai?
-Seneliai namie, jiems karšta, - iš tiesų buvo nežmoniškai tvanku. – Geria limonadą, pjausto daržoves arba betiksliai junginėja tuščius kanalus. O žinai ką veikia mamos, nunešusios vaikams sultis?
        Jis akimirką pagalvojo, nuleidęs galvą tarp sulenktą kelių.
-Kas kelias minutes tikrina elektroninio pašto dėžutę. Tačiau joms niekas nerašo. Jau daug dienų nesulaukia laiško, nors tikisi, tikisi, jog kas nors atsilieps į viltingą kvietimą pažinčių portale, - sako jis.
-Būtent. Viltingi kvietimai.
      Niekada nežinojau, kas darosi jo galvoje. Kartais pasižiūri į žmogų ir matai: kvailys, ieškantis trumpaplaukių žurnalisčių, besifilmuojančių prastuose kino bandymuose; drovus plepys, prabylantis tik užkalbintas ir tik retkarčiais pakeliantis akis nuo žemės ar tiesiog sudėtingi žmonės, spurdantys ir norintys kažkaip perduoti bent dalelę savo minčių – natūralių, nepakitusių, neiškreiptų žodžiais. 
        Ir vis tie viltingi kvietimai. Eime išgert. Kavos. Ko tik panorėsi. Visada žavėjo viltingų kvietimų fenomenas – kiti stengiasi būti geresni, išmintingesni, drąsesni nei yra, stengiasi būti tokie kaip tu, pritarti ir apsimest, jog ir jie klauso Jefferson Airplane.  Tai rokas, baby, sakau, tai rokas, o jie linksi galvom. Spėlioju, kas jie tokie, kodėl jie čia ir kodėl aš čia. Užsigedžiu juodos juodos kavos, norisi miego, ir akivaizdžiai parodau, jog viltingas kvietimas nuėjo šuniui pauodegin. Mes ne San Franciske, mes neapsirengę baltai ir neturim gėlių. Magijos nėra, aš ne La Maga, sakau, o jie tik nervingai juokiasi ir dar labiau knistami savo reikalus bando būti cinikai ir pareiškia, jog magijos tikra nėra, o  pasaulis  - tik didelė šūdduobė.
        Tačiau mes čia, vis dar sėdim Zamenhofo gatvėj, aš liguistai ilgais plonyčiais pirštais veliuosi sau plaukus, jis žiūri kramtydamas kažkokį šiaudelį ir iš kažkur atsiranda magija, išplaukia iš juodo užrašo кино ant šviesios sienos.
-Aš taip norėčiau, kad tu bent truputėlį pabūtum manimi, - tariau.
-Aš esi tavim dažniau nei reikėtų.
-Kada?
-Kai klausau kaimynų už sienos, jie turi didžiulę magnetolą ir daugybę vaizdajuosčių, o vakarais garsiai žiūri korėjietiškas dramas bei rusų komedijas. Tu net neįsivaizduoji kiek tų vaizdajuosčių. Ir dar jie turi mergaitę, kuri kiekvieną vakarą vedžioja dogą ir vaišina mane kramtoma guma. Esu tavimi, kai būnu priverstas vaišinti kava su pienu arba senstelėjusiais plikytais pyragaičiais. Esu, kai žiūriu į tavo plaukus ir suvokiu, jog niekada nežinau, kas darosi tavo galvoje.
-Žinai, norėčiau didelio skanaus deserto. Ledų, aplietų šokoladu, su plakta grietinėle ir vaisiais. 
        Barmenai grįžo į kavines, floristės vangiai kėlėsi nuo laiptelių ir ėjo į salonus – atsirado elektra.