Istorija Nr. 2

        Aš esu Izu, rytais nevalgau nieko, o plaukus pakišu po karštu vandeniu, dažniausiai jie išdžiūsta kol rengiuosi. Aš apsikirpusi kaip pasišiaušęs berniokas, ak, kokia aš atsaini ir netvarkinga.


        Atrodo, jog jis vienas spalvotas, vienintelis suprantąs  farsą aplink, įvertintus ir suprekintus žmones, būti-savimi-niekada. Nenatūralus žmonių tampymasis ir gerklėje stringantys, lyg kliūčių ruožu bėgantys žodžiai pernelyg kontrastuoja su jo plaukiančias gestais, mostais prieiti arčiau bei tinkamoje vietoje sustojančia, nesivaržančia, nusileidžiančia kalba bei logiška ir tvarkinga sakinių struktūra.


        Sėdžiu ant stalo ir stebiu skraidžiojančias dulkes. Tokios lengvos ir mažytės, prieblandoje gerai matomos.
        Šiandien nuo pat ryto redakcijoje nėra elektros, kompiuteriai, jungikliai neveikia, šviesa tingiai skverbiasi pro pusiau užtemdytas medines žaliuzes.
-Tai ką veiki? – pagalvojau, jog atsirado tėkmė ir kažkas serialą žiūri, bet ne, brolyti, čia mano bendradarbis, tylėjau, nesiteikiau atsakyti, nors abu žinojome, jog girdėjau.
        Nebylias keiksmų vienas kito link virtines nutraukė Letė.
-Izu, Lebhckis skambino, sakė Zamenhofo gatvėj filmuoja, prašė užlėkt.
        Lebhckis ir jo mėgėjiškas, o gal, kaip dabar priimta vadinti, asmeninis, vis progresuojantis, be galo grimzdantis modernybėje, kinas. Suka juosteles ir galvą. Sau, man, dėl laiko, dėl vaizdų ryškumo ir apšvietimo. O kartais ir dėl mano per trumpų plaukų, nepraleisdamas progos velti juos, savo dideliu delnu. Gaila, bet jaučiuos, lyg tėvas mane girtų už  gerus pažymius. 
-Su tais plaukais pernelyg primeni À bout de soufflé Patriciją.
-Tik aš tavęs niekada neišduočiau.
-O aš nevadinčiau kale...
        Sėdžiu voniose ant stalų stogų ir storų virvių guliu lovose ant grindų, tikiuosi neperšalsiu ir galėsiu turėti vaikų. Ką aš turėčiau galvoti, ką man derėtų galvoti, žinant, jog jis stebi kiekvieną mano lopinėlį. O šiandien aš nepasidažius.
-... mylėdamas.


        Zamenhofo gatvėj jis turėjo butą. Atėjau, durys praviros, stovint tarpduryje traukia baisus skersvėjis, nors lauke gana šilta. Jis ir du draugai sėdi ant sofos. Atrodo, nudžiugo, mane išvydęs.
        Išėjom stebėt žmonių be elektros, išjungtų robotukų. Lebhckis rodės linksmas; vilkaus iš paskos jų trejetui. Miestas pilnas žmonių, o jam jau per keturiasdešimt ir man tai niekaip neišeina iš  galvos. Suku sau galvą. Įdomu, ar jis kada nors pagalvoja, jog man – per dvidešimt? Net neskamba, tiek maža suskaičius metų.
        Grįžtam į jo butą, sėdim trise ant sofos, langai praviri, skersvėjis, jis žiūri savo akim, kameros akim, nukreiptom tiesiai į mane. Kažkaip graudu pasidaro, nebenoriu čia sėdėti. Anksčiau jaučiausi bendradarbiaujanti, dalis viso to, dvasia. O dabar tesu vykusi Patricijos kopija. Tačiau iš to nebūtų nieko gero, net jei pardavinėčiau laikraščius, o ne žurnalus.
-Man reikia į tualetą, - apgailėtinai tarsteliu stodamasi. 
Žiūriu į tamsų atspindį aptemusio tualeto veidrodyje. Atrodo, išeisiu pro duris tiesiai į mokyklos koridorių, tiek nedaug laiko prabėgo. Bet tai miražai, negalima, vis sakau, gyventi nuolat žvilgčiojant pro petį, lyg bijant, jog kažkas bus pasikeitę.
        Akimirkos grįžta. Vėl stoviu namų, kuriuose gimiau, tualete, motina daužo duris ir gesina šviesą. Todėl taip tamsu. Bet aš neatveriu durų, tai būtų neištaisytina klaida. Pasiduoti reklamai: pirkite normalius žmones.
        Nors vos įžiūriu veido bruožus veidrodyje, dabar ir tada, žinau, jog kažkas yra – apčiuopiama ir tikra. Ir man nereikia pamatyti, kaip visiems farso dalyviams, kad patikėčiau tuo, akys apgauna, ausys apgauna, žodžiai užburia, o išdažyti skuostai, akys ir lūpos meluoja.
        Kažkas tikra. Ir tada jau nebe taip tamsu.
        Kiekvienai kartai atrodo, kad būtent jų modernumas atneša peilius, leidžiančius nupjauti ribotumo narvo grotas. Taip ir turi būti, žmonės keičiasi, visada bus tokių, kurie juokiasi iš povų, o ir tų povų netruks. Tik va mūsų veido bruožai veidrodžiuose liks tokie patys.
        Tikėjau, jog ir jis nešiojasi tą patį revoliucinį šlamštą viduje, tik vis neradau kelio prieiti ir pasirausti jame giliau.   


        Man grįžus Lebhckis sėdėjo ant sofos, anie du jau buvo išėję, pastebėjau, jog kameros baterija įjungta krautis.
-Atsirado elektra, - jis atsistojo ir priėjo. – Ačiū, Izu, šiandienai užteks. Einam pasėdėsim kur nors.
        Stovėjom arti, aš nuleidau galvą, jis pašiaušė plaukus ir kažko šįkart nebesijaučiau kaip mokinė. Jis glostė man galvą lėtai, atsargiai. Man nereikia būti Patricija, o Lebhckis niekada nebus garsus kino meistras. Jis net ne prancūzas. Bet jis tikras, žinau, kad yra čia, jis tikras, šįkart, su manim. 


        Man nereikia būti Patricija, o Lebhckis niekada nebus garsus kino meistras.