Ji sėdėjo ant šaligatvio ir mosavo rankomis it bandytų plaukti per tankų aštrų orą. Kvepėjo dūmais ir sniegu, danguje vartėsi dideli stori debesys, pro juos kartkartėm išlįsdavo saulė. Ji buvo apsirengusi tik rausvu apatinuku, smulkūs apibrizgę nėriniai bangavo aplink išplerusias nuogas rankas, praskiepas atidengė šlaunis. Moteris krūpčiojo, jos tąsus vaitojimas praskirdavo orą, ir akimirką ji irdavosi lengviau. Kažkoks vaikiukas stovėjo susigrūdęs visus penkis pirštus į burną, pakėlęs antakius, didžiulė kareiviška kuprinė užstojo meškiukus ant jo striukės nugaros. Virėjos valėsi šlapias rankas į mėlynus taukuotus chalatus ir spietėsi prie valgyklos langų. Moteris šaukė, ji minėjo vardus, daug vardų, paminėjo ir manąjį, aš išsigandusi prisispaudžiau prie drėgno stiklo, mačiau, kaip viena po kitos suliula jos didelės krūtys, kai moteris stojasi eiti, ir kaip iš lėto jos veidą perkreipia siaubas, ir tuomet ji vėl suklumpa. Prie jos pribėgo mažučiukė slaugė, kažką tyliai šnekėjo, lūpos vos prasivėrusios užsičiaupdavo. Moteris griebėsi baltų slaugės skvernų, įsikabino ir suvaitojo, kažkas joje užstrigo, ir vaitojimas vienodai atsikartodavo kas keletą sekundžių.
- Sesute, miriau, - išgargaliavo iš užkimusios gerklės, nedideliais piršteliais vaikas praplėtė savo rausvą burną, dabar ji tapo panaši į O, ir išsipūtusi kuprinė paslydo žemiau, atidengdama linksmas meškiukų akis. Tada moteris pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į mano langą, sumirgėjo nedidelės rudos akys, sukumpusi nosis, siauri antakiai, kažkur po orą išsidraikė ilgi susiraitę plaukai.
- Ji neturėjo burnos, - sakau tyliai, pati vos girdžiu, ir Paulius tik pasuka galvą.
- Ką?
- Ta moteris vakar neturėjo burnos.
    Jis nusišypso, atitiesia plačią nugarą, tada glosto savo riešą ir suka pirštus aplink išsišovusius kaulus, tais kaulais naktimis glosto man pečius, persukęs delnus link savęs, išklaipęs ilgas rankas, suspaudęs paburkusius vokus. Jis galvoja, kad aš viską susapnuoju. Ant stogo burkuoja balandžiai, jie pasipučia ir tampa pilkais kamuoliukais, tie balandžiai ligoti, jie nenuskrenda net palesti – dieną naktį tupi po apmaurėjusiu dangumi, ir rytais man atrodo, kad ten važinėja mašinos, mažos senoviškos invalidų mašinytės.
    Mano kabinetas didelis, gelsvai rusvas, ilga siena žiojasi eile langų. Žiemos rytais ant langų atsispindi marga lentelė, raidės krūpčioja nuo vėjo, plonos linijos juda. Už langų – vaikų darželis, nuo vienuoliktos iki dvyliktos jie laksto po blizgantį sniegą, kartais būna taip šalta, kad jų veidukai įrausta, ir kojytės negali pramušti kietos sniego plutos, tada auklytės juos vedasi į parduotuvę, vaikučiai susikimba po du, žingsniuoja druska pabarstytais takučiais, tyli, tik priekyje klega apvalainos auklyčių galvos. Nuo vėjo linksta pernai sodinti berželiai, po dangų klaidžioja ilgi papilkę debesys.
    Klasėje tylu, blizga nauja žalia lenta, blizga trūkčiojanti Lavuazjė galva. Pirmame suole sėdi smulkutis šviesiaplaukis berniukas, jis žiūri į mane, languotas lapas tuščias, net pavardės nėra, aš apsimetu, kad nepastebiu, bet berniukas taip įkyriai spokso, atsistoju ir išeinu. Koridoriuje kvepia muilu, šlapi dryžiai ant grindų pamažu siaurėja. Kai grįžtu į klasę, berniukas jau rašo, ir jo lapelis visas išmargintas skaičiais. Kai lapelyje nebeliks vietos, jis padės jį ant stalo, tada aš iš spintelės išsitrauksiu puodelį, ant jo – Pizos katedra, prieš daugelį metų su Pauliumi buvom Italijoj, tą puodelį nusipirkome Romoje, mažame turgelyje po raudonu plastmasiniu stogu, aš iš jo geriu kavą. Pradėsiu taisyti kontrolinius, ten bus parašyta H2CO3, ir aš negailestingai viską išbrauksiu ir neužskaitysiu uždavinio, paraštėje sukeverzosiu „Nepatvaru! “, ir kitą pamoką stebėsiu jų bejėges akis, jie tylės, nieko nesakys, ir tik nuėję koridoriumi iki tvarkaraščio tyliai vienas kitam sušnibždės, kad tai nesąmonė, jie turėjo gauti penkis, šešis, gal septynis, ir kad jie negali atsiminti visko, ir aš jiems kitą pamoką sakysiu, kad dar geriau, jei neprisimeni. Tada visi tyliai suprunkš.
    Lauke šalta, šviečia blausi saulė. Medžiai plonomis šakomis dengia savo nuogus liemenis, lankstosi, slepiasi, už medžių slepiasi penktokai su sniego gniūžtėmis delnuose. Jie jas įšildo, jos aptirpsta, ir vėl patekusios į šaltą orą pasidengia plonu leduku, jeigu tokia pataiko, lieka mėlynė. Paulius laukia prie mokyklos kampo, jo paltas prasegtas, languotas šalikas plevėsuoja, blykčioja baltų marškinių kampučiai. Vaikai šypsosi ir sveikinasi su juo, sako laba diena, mokytojau, ir jų akutės sublyksi. Paulius išsiviepęs, jo skruostuose gilios duobutės, ten kaupiasi tamsa, šešėliai, naktį bijau atsisukti į jį, nes tada jis šypsosi, ir duobutės gilėja, gilėja, tampa bedugnėmis, kur prasmenga žodžiai. Kai mudu einame takeliu, jis paima mano ranką, ir vaikai kikena pasislėpę už krūmo. Man nesmagu, Paulius tylėdamas nusisuka, jis tikriausiai juokiasi. Kartą prieš Kalėdas keitėmės dovanomis, ir aš jį išsitraukiau, per Kūčias tyliai įbrukau jam į delną atviruką, ten buvo dailyraščiu išvedžiota: C8H11N. Jis vartė dovanėlę rankose, jau tada jos buvo ilgos, gal dar ilgesnės nei dabar, apsisuko ant kulnų ir ėmė juoktis. Kiti irgi juokėsi. Paskui valgėme pyragą, gėrėme limonadą, Paulius nebežiūrėjo į mane, jis deklamavo eilėraščius, ir stebėjo baltas klasės lubas, o sakydamas eilėraščio pavadinimą užsimerkdavo, lyg bandytų įsivaizduoti, o aš užsimerkdavau jam beriant paskutinę strofą.
    Prie mano stalo prieina berniukas iš pirmo suolo, ant jo lapelio parašyta Jonas M., jis baksteli pirštu į lygtį ir sako:
- Kur čia klaida?
    Vaikų akys nebesiblaško, jos stebi mano lūpas, aš baksteliu pirštu į paraštę ir garsiai ištariu:
- Nepatvaru.
    Berniukas apsilaižo lūpas, jos suskilusios nuo šalčio, įsideda lapelį į kuprinę. Suskamba skambutis, visi pažyra į koridorių, aš dėlioju į krūvelę sąsiuvinius. Išsitraukiu puodelį, nusivalau stalą, už lango zvimbia snaigės. Šiandien prisnigs, galvoju, ir visi išeis į gatves, stovės po žibintais, aš žiūrėsiu į juos pro langą, tada grįš Paulius, parneš plytelę sutirpusio šokolado, sakys, kad reiktų paragaut, labai skanus, sakys, kad reikia nusipirkt daugiau, ir šypsosis, kai šokoladas liks mano lūpų kampučiuose, galbūt tada jis mane pabučiuos. Į klasę įeina tas pats smulkutis berniukas, palaukia, kol pakelsiu galvą, tada lėtai sako:
- Bet viskas juk nepatvaru.
    Aš įsistebeiliju į jį, berniukas nurausta, tyliai išeina, uždaromos durys palieka šurmulį kažkur toli, ir mano tyliame kabinete vėl esame gyvi tik aš ir Lavuazjė. Pamažu verčiu lapelius ir prirašau po vieną tašką.
    Mano virtuvėje virš kriauklės kabo samčiai. Metaliniai, susilankstę, su gėlytėmis ant rankenų, tarp gėlyčių lapų prilindę suodžių. Kabinete virš kriauklės Lavuazjė galva, kartais mokiniai ją aptaško vandeniu, ir visą pertrauką aš blizginu stiklą. Kol taisau kontrolinius, Paulius sėdi ant mažutės kėdės ir šnekasi su mokiniais. Jie juokiasi, visi susėdę ant suolų, parietę kojas po savimi, nuo snieguotų batų varva purvinas vanduo. Tas smulkutis berniukas stovi pasirėmęs į sieną, Paulius jį šaukia vardu, berniukas juokiasi garsiau už kitus. Ant palangės nutupia balandžiai, suburkę pora kartų kūlversčiais išlekia į pilką dangų, tada atskrenda kiti.
- O ten žmones koncentruodavo? – klausia Pauliaus, bet žiūri į mane, jo akys pilkos kaip balandžiai ir kaip dangus.
- Kur? – atsiliepia Paulius, jo kelnės iki kelių šlapios, aplipusios sniego gabalais.
- Koncentracijos stovyklose, - lėtai taria berniukas, bijo sukeisti vietom skiemenis. Paulius šypsosi, jo skruostuose veriasi krateriai.
- Tikriausiai, - sako. Už lango sninga, pūkai sukasi rateliais, vaikučiai išeina pasivaikščiot, jų auklytės skardžiai juokiasi.
- Tikriausiai didelė koncentracija. Ir alotropija dažnai pasitaiko.
    Paulius žiūri į mane, aš žiūriu į berniuką, klasė kvatoja, Paulius šypsosi, o krateriai gilūs, tamsūs, daug kas prasmego juose. Nuleidžiu galvą ir stebiu skaičius langeliuose, skaičiai sukasi kaip tie pūkai, bet nenusileidžia, tik kyla ir kyla. Paulius panašus į Lavuzajė, o berniukas panašus į Paulių, o lašeliai ant stiklo kaip bedugnės skruostuose, lašeliai išdžiūsta, bedugnės gilėja, skaičiai sukasi sukasi sukasi.
    Šiandien Kūčios, nešąla, iš po sniego lenda iššutus žolė, po nuogais medžiais nedrąsiai šypso besmegeniai. Vaikai keičiasi dovanomis, aš savąją dėžutę atiduodu mergaitei su raudonu megztiniu, dėžutėje kvepalai, mergaitė uosto, padėkoja, sako, kad kvepia vasara. Laukiu, kol kas nors prieis prie manęs, įteiks blizgantį krepšelį, ten bus mažutis kaktusas, aš jį atiduosiu seseriai. Vaikai išeina, o aš taip ir negaunu dovanos, galvoju, gal pamiršo, gal nežinojo, ką nupirkt. Iš spintelės ištraukiu puodelį, įsidedu į rankinę, įsidedu ir sąsiuvinius, už lango rėkauja darželinukai. Į mane spokso paveikslai, visi lyg susigėdę, lyg bandantys nusukti į šalį akis. Apsirengiu paltą, apsimuturiuoju šaliku, einu prie durų. Ant pirmo suolo guli lapelis, tuščias, languotas, paraštėje – Jonas M. Kitoje pusėje moterytė su pagaliais vietoj kojų ir rankų, didelis aiškus veidas, ryškios akys, nosis, šiek tiek atlėpusios ausys. Berniuką pasiveju tik prie perėjos, gatve švilpdamos lekia mašinos, jų šviesos ištirpsta pilkame ore.
- Pamiršai burną nupiešt, - tariu kvėpdama šaltą orą ir paduodu jam lapelį. Jis varto, sukioja, tada nustebęs tyliai pakelia akis.
- Nepamiršau.