Eilinis straipsnis apie Baubą Siaubą emigraciją. O, girdžiu kaip šaukiat:,, VĖL?! ”. Taip, mielieji – atėjo laikas jus pakankint. Taigi skaitykit ir viską dėkitės. Galit kad ir į darbalaukį.

Kartais žmogus tiesiog ieško – ieško dar vieno akmenuko, cementinio blokelio, kurį galėtų ant savo pečių užsikraut ir betysiant į kalną gerai, iš širdies išsikeikt, kad ant,, dūšios“ lengviau būtų. Nesvarbu jam nė priemonės nei pasekmės – liežuvį niežti taip, kad nors žvyrą laižyk – nepagerės.
Taip ir aš - gyvenau, dirbau, ilsėjausi, valgiau, miegojau. Nuostabu, tiesa? Taip įprasta, taip gyvenimiška, kad net per saldu burnoje darosi, o nuo to saldumo ir pykint pradėjo. Tuomet pradėjau kur bepasisukdama skųstis ir zirsti – linksmiau pasidarė, galvoje naujos idėjos nušvito. Užsimaniau permainų – kiek galima tą pačią žemelę mindyti, savo ašaromis tą pačią florą ir fauną plauti? Taigi lietuvė esu – ne estė, ne anglė, ne žmogus. Norėjau nugarą iš protėvių baudžiauninkų įpročio svetimiems palenkt, pasiklausyt užgauliojimų, kaip reikiant su rimta priežastim išsiverkt. Kaip sako – iš širdies. Ir nusprendžiau ieškot savo pažadėtosios žemės.
Rinkausi – šokolado fabrikas Airijoje, mandarinai Ispanijoje, Mc‘Donaldas Amerikoje? Viskas traukia, kiekvienas savitai įdomus - laikraščiuose ir Internete iškeiktas, išlinksniuotas, bet ir žinok žmogus, kaip pasirinkt blogesnį, jei visų trijų eksbandytojai, kaip aš, vienas kitam nenusileidžia koliodami ir prakeiksmus siųsdami savo eksdarbdaviams?
Apsisukusi, apsišniukštinėjusi, patraukiau į Aziją – bent, sako, civilizacijos mažiau, gyvenimo sąlygos prastesnės. Rankas tryniau – akivaizdu, apie sveikatos draudimą tik pasvajot galėsiu, o jei ir geriau nusiseks, tai gal ir atlyginimo, po trijų menesių kruvino darbo, gal negausiu? O grįžus į Lietuvą, man jau dabar seilės tekėjo, kaip galėsiu visiems keiktis, skųstis ir zirsti – ir visi mane supras, kiekvienas galvą linkčios – nesvarbu, kad dar (dar!!!) niekur užsieny nedirbo, bet juk mes, lietuviai, turim bendrą emigracijos jausmą – kiekvienam jis artimas, kiekvienam savaip mielas ir jaukus. Tuomet kurių galų mes iš tos Lietuvėlės taip vienas po kito – garvežiais, lėktuvais, mašinom, tuneliais, tiesiog šliaužte – spruktume? Gali sakyt – neieškok, duosiu, padėsiu, aprūpinsiu. Bet ne – nebūtume savos šalies tautiečiai, jai po tokių žodžių, kažkur viduje nesukirbėtų pyktis ir tylomis neprisiektum:,, Ak tu, parše (supaprastintas šauksmininkas)... Na, palauk tu man, užsidirbsiu aš savo milijoną, tada TU ateisi  pas mane prašyti“. O ir likę, baltom nosinėlėm pamojavę, lagaminus paslapčiom krauna, mašiniuko ieškosi. Ne, lietuvi, ne broliu skaitysiesi, jei bent kartą gyvenimėly neemigruosi – tai mums šventa kaip musulmonui Meką aplankyt,  kaip japonui per antrajį pasaulinį karą buvo kamikadze patapt. O ir antra vertus, juk prisidedi prie slapto Lietuvėlės plano – kam dar neiaišku, jog lietuviai paslapčia bando Airiją kolinizuot, Vilnių ten perkelt su visu Gedemino bokštu, ir Lokneso ežerą pervadint į Kauno marias? Vergauk už teviškę, broli, vergauk už visus pasilikusius, tegu tai koks senas airis gerai užpakalį atspardo.
Įsidarbinau viename gražiame vynuogyne. Sąlygos arti mano išsvajotojų – vynuogės mums, užsienio kamikadzėms, atstojo ir pastogę ir darbo vietą. Tiesą sakant ir tualetą. O kuris artimesnis vynuogės stabarojus – na, su kuriuo geriausiai sutari ir kuris šnekiausias po keturiolikos darbo valandų – ir šeimą. Užmiegi įsikandęs lapą, svajodamas apie gražutę, cypiančią iš malonumo duonos riekelę, kai ją valgai (kodėl ne cepelinuką? Arba dar geriau – vėdarą kimštą cepelinais? Į kugelį įkeptą vėdarą? Į... Besočiai jūs besočiai...), ir tuoj pat gauni per gerą vietą su prižiūrėtojo lazda – jei svajoji, tai svajok kaip rytoj vynuoges skinsi, baltasis Europos asilėli – argi tau niekas nesakė šios taisyklės? Bet tik su vienu reikalu bėda čia buvo – neskraidė nei įkyrios musės nei uodai. Aplinkiniai juokavo, kad maisto nepakanka – darbininkai pernelyg sausi ir neskanūs. Na ir vietinės faunos įžūlumas!
Sutikau čia ir du lietuvius – kad Marijonas žinotų, kiek pasaulio pogrindyje mūsų tautiečių slepiasi, neskiestų apie tris milijonus. Iš jų pasakojimo supratau, kad lietuvį, matyt, Dievas kūrė vėliausiai – visus kitus nulipdęs iš molio, ir, kai atėjo eilė mums, rūdą prisikasęs. Spardyk, mušk mūsų tautietį – jis keiksis, bet kelsis. Vienas, laimingas, pasakojo, kaip dar dešimtį ar dvi metų padirbsiąs, ir galėsiąs savo šeimą, Magdę ir mažajį Petriuką, namo parsivešti – o tuomet gyvensią ir nieko netrūksią. Palinkėjau jam sveikatos ir daugiau palikuonių susilaukt – melagingi buvo mano šie linkėjimai, juo labiau, kad Magdė ir Petriukas buvo tik sudžiuvę vynuogės stagarojai, bet negi žmogui, dėl kažkokių moralės įsitikinimų, gyvenimą gadinsi, šeimą skirsi? Surado vienas kitą – tegu gyvena, kol stepių graužikai juos išskirs – per daug jau jie mėgo sausą medį.
Antrasis buvo Marytė. Na taip, skamba keistai. Daug apie jį nepasakosiu – išgyvent reikėjo, o daugumai džigitų patiko vaikinuko akys ir plaukai. Kuris susižavėjo, numetė pinigėlių operacijai – ir gyvenimas prasideda iš naujo.
Išgyvenau čia tris mėnesius ir įgijau viską, ką tik galima gauti dykai – dešnės akies trūkčiojimą, lengvą vidurių šiltinę ir, na, neneigsiu, mažutį nervinį išsekimą.
Palikau kraštą verkdama. Negalėjau nustot, nes kažkas atėmė mano pasą, o prieš kelioninis entuziazmas buvo dingęs. Bet grįžau į gimtąjį sodžių gyva ir sveika – net keista, žinant mūsų seserų akių mėlynumą.
Ir žinot, kas smagiausia? Net laikydama rankose kelis šimtus nevertingų dinarų, net apžiūrinėdama savo nemokamai įdegusią odą ir nudiržusias rankas, susitraukusį pilvą ir blaivesnį požiūrį į gyvenimą, nesupratau, ko gi mes, lietuviai, ieškome užsienyje. Pinigų? Savojo džigito? Savojo stagarėlio? Gyvenimo patirties? Imsiu ir suabejosiu, ar lietuvis nėra žemesnės faunos dalis nei visi likę žmonės – ko gi mes, kaip užhopnitizuoti triušeliai, liuoksime į gyvatės nasrus? Pasišildyt? Abejoju. Susivirškint? Gal.
Teisingas atsakymas – išsikeikt. Ne ant mūsiškio politiko, ne ant mūsiškės valdžios, ne ant kaimyno ir ne ant Švietimo institucijos, o ant ko nors kito, kad širdies dėl bendro lietuviško kraujo neskaudėtų. Ir žinote ką? Mums tas visada puikiai pavyksta.