Važiavimas į svečius visada buvo nebuitiškas dalykas. Sutikęs gatvėj seną pažįstamą iš caro laikų, mielai pakviesi jį kavos – keletas raundų tradicinių „Kaip sekas? “, „Ką veiki? “ ir t. t. Jei pašnekovas ne baisiai rimtas, pasiūlysi atsiminti, „kaip tada ir tada buvo“, arba aptarsit naujausius išsigimėlius internetiniuose portaluose. Etiudą pabaigs netikėtai atėjęs vakaras ir šioks toks nejaukumas, kai atneš sąskaitą, jei tavo pašnekovas yra vyriškos lyties – kaip čia, ar jam mokėti už tave, ar tu įsižeisi, juk ne pasimatymas... Šiaip ar taip vis vien netrukus išeinat pro duris į geltoną nuo lempų šviesos orą ir keliaujat kiekvienas į savo gyvenimą. Gal taip yra dėl to, kad kava pati iš esmės yra visiškai ne lietuviškas ir net ne europietiškas, o tolimų indėniškų kraštų gėrimas, todėl ir ryšys per ją užmezgamas tolimas.
          Pati praktiškiausia ir lengviausia yra tos pačios veiklos žmonių bendravimo forma. Pavyzdžiui, Kaune, kelių-mašinų-žmonių mieste, dviratininkas dviratininkui visada draugas. O jei dviratininkas dar yra priešingos lyties ir turi tos pačios firmos dviratį, visai galimas daiktas, kad netrukus jūs susitiksite ne tik atsitiktinai prasilenkdami. Mūsų moderniojoje visuomenėje nėra nieko priimtinesnio nei eiti į kiną, maudytis, žaisti boulingą, vakarėlį ir dar milijardą neįpareigojančių vietų, susijusių su vienokia ar kitokia veikla.
          Tačiau eiti į svečius – tai jau visai kas kita. Įsileisdamas žmogų į savo namus, tu, pirma, žinai, kad negalėsi juo atsikratyti, kai pokalbis pasidarys nebeįdomus – jei jis fanatikas arba gimęs tapti lektoriumi, klausysi jo iki kito ryto, antra, susitaikai su mintimi, kad jis įkiš nosį į tavo gyvenimą – pamatys, kokias knygas skaitai, kaip dažnai plauni puodelius, ar praeidamas pro šalį paglostai šunį, trečia, rizikuoji jo ir namiškių susitikimu – greičiausiai tuo metu, kai jis bus tavo kambaryje, mama ateis pasiskųsti dėl ne vietoje paliktų kojinių, o brolis pasiūlys apžiūrėti jo žaislų kolekciją, ketvirta, turėsi įsijausti į namų šeimininko vaidmenį – virti arbatą, siūlyti pakartoti ir t. t. Vadinasi, išvada viena – į namus kvieti tą, kurio buvimas šalia yra svarbesnis nei visi aukščiau minėti neigiami veiksniai.
        Na, bet kas iš to, kad jau suradai kažką svarbų ir pakvietei ar nuvažiavai pas jį į svečius? Susėsit ir kalbėsit apie tai, ką rašo laikraščiai ir kokie geri įvykiai artėja? Įvykių aptarinėjimas yra vienas šauniausių šauniausių dvasingumą praradusios visuomenės išradimų: sėdi sau Gvidas su Algiu ant sofos ir dėsto vienas kitam žodinę savo veiksmų ataskaitą...
Algis:
- Kaip sekasi?
Gvidas:
- Gerai. Buvau vakar kine, veiksmo filme. Tėtis užvakar nusipirko mašiną. Praeitą savaitgalį ėjau į vakarėlį, ten dar buvo Antanas ir Aldutė, su kuriais mokėmės pradinėje mokykloje.
- O, kaip tau gerai sekasi. O kaip gyvena Antanas ir Aldutė?
- Gerai. Aldutė išlaikė vairavimo egzaminą, o Antanas pradėjo draugauti su Onute.
- Onute? Seniai jie įsimylėjo vienas kitą?
- Ne. Prieš dvi savaites ėjo į kiną, o vėliau į diskoteką.
(...)
          Algis negavo nė vieno atsakymo į savo klausimą – galbūt Gvidas po kino filmo visą vakarą verkė dėl nenusisekusio gyvenimo, o Antano ir Onutės ėjimas į vieną vietą anaiptol nereiškia meilės. Tačiau štai jums ir paradoksas – daugelį visuomenės narių tokie atsakymai visiškai tenkina. Kita vertus, apie savo dvasinę būseną Algis su Gvidu tikriausiai nė nemąsto tol, kol jų neapninka nerviniai tikai arba isterijos priepuoliai. Tad ką daugiau jie gali atsakyti vienas į kito klausimus? Tada ir ėjimas į svečius gal tampa tik eiliniu batų trynimu – atsisėdai ant sofos, panašios į tą, kur stovi tavo namuose, suvalgei šokolado ir išgirdai dozę beprasmės informacijos... Neduok Die.
        Į svečius reikia eiti tyliai ir netikėtai. Geriausia išdygti ant slenksčio ir ilgai juoktis iš nutriušusių šeimininko šlepečių – atminsi jas ilgiau nei naujausią gandą apie Aldutės gyvenimą. Gali atnešti rankoje tris slyvas, nuskintas pro tvoros skylę, arba laišką, kurio nepriėmė į paštą, nes vokas lankstytas iš sviestinio popieriaus. Ir visiškai nereikalingi nesibaigiantys žodžių bokso raundai, įrodantys, kuris daugiau gyvenime veikia arba koks filmas juokingiausias pasaulyje. Ypač jei vienas iš jūsų moka kad ir visiškai nevykusiai groti skudučiais ar gitara, o kitas, žinoma, pritars į natą, nes juk dainuoti gali visi. Bet ir tai nebūtina. Galima žiūrėti, kaip temsta. Dviem temsta visai kitaip nei vienam. Galima klausytis, kaip kalba draugas, o fone iš čiaupo laša vanduo. Kalba – laša – kalba – laša. Tada sukniaukia katinas. Ir vėl kalba – laša. Arba pats gali kalbėti. Nesistenk, kad būtu malonu ar priimtina. Cituok Dostojevskį, o paskui tetą Zitą, netikėtai nutilk, atsistok, išsivirk arbatos, išplauk indus ir pašerk draugo katiną. Tegul jis tuo metu mąsto ar žiūri į lempą. Mes visi per daug įsipareigoję, įpratę ir įsitempę. Per nesibaigiančias ataskaitas sau ir kitiems, nesibaigiantį skubėjimą tiesiog išsirikiuojam kaip vagonai į standartų vėžę ir pritaikom save it universalius bendravimo robotus. Gvidas sugalvoja, koks yra jis ir koks yra Algis, Algis padaro tą patį, o tada gali parašyti visų būsimų pokalbių algoritmus. Bet kurgi liko tikrasis Algis ir grynasis Gvidas?
            Ateik pas mane į svečius kad ir koks bebūtum – tylintis, pamiršęs metų laikus ir batus, gniauždamas saują trupančių lapų ar pavėlavęs į visus pasaulio traukinius, lėktuvus ir malūnsparnius. Tik vieno reikalauju – atsinešk save.